Socialinė apsauga - viena iš svarbiausių veiklos sričių, reikalaujanti daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą.
Kas yra socialinė politika ir socialinė apsauga
Socialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės. Darbe vadovausiuosi tokia socialinės apsaugos samprata: “Socialinė apsauga - konkrečios situacijos atveju suteikiamų priemonių visuma, kurios reikalingos minimaliam (normaliam) žmogaus pragyvenimo lygiui pasiekti.
Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Roosevelto administracijai 1935 m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Socialinė apsauga gali būti įvairi, todėl tyrinėtojai ir dabar tebeieško socialinės apsaugos apibrėžimo. Pasaulyje socialinės apsaugos sąvoka interpretuojama įvairiai.
Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus. Tarptautinė darbo organizacija (International Employment Organisation) siūlo tokį socialinės apsaugos apibrėžimą: “Tai apsauga, kurią visuomenė, naudodama įvairias priemones, teikia savo nariams, nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus darbo užmokesčio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, motinystės atostogų, suluošinimo darbe, nedarbo, negalės, senatvės ir mirties.
S. Sinfieldas socialinę apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo. Savo ruožtu I. D. Pieters sako, jog tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas visada reikia lyginti atsargiai.
Taip pat skaitykite: Valstybinė tarnyba: struktūra
Valstybės vaidmuo ir finansavimas
Lietuviai autoriai, kaip pvz. J.Matakas, socialinę politiką apibūdina taip “Socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams. Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus, kuriais ir reguliuojama socialinė politika.
Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms. Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą.
Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai. Įmokų procentą (arba įmokų dydį) nustato vyriausybė arba socialinės apsaugos institucija, administruojanti socialinio draudimo schemą. Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais.
Socialinės apsaugos išmokos ir paslaugos finansuojamos per valstybinį biudžetą ir per socialinio draudimo įmokas, todėl valstybės institucijų vaidmuo administruojant ir kontroliuojant finansavimo srautus yra esminis.
Socialinės apsaugos principai ir struktūra
Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas - socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių.
Taip pat skaitykite: Pensijų sistemos analizė
Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis - įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jų netikrinimu. Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius.
Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi. Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo.
Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir išmo...
Gerovės valstybės modeliai ir jų reikšmė
Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. “Gerovės valstybės” esmė - valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas”.
Yra keletas pagrindinių modelių:
Taip pat skaitykite: Valstybinė pensija daugiavaikėms motinoms: kas priklauso?
- Liberalusis modelis: Numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį.
- Korporatyvinis modelis: Garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą.
- Socialdemokratinis modelis: Lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas).
- Katalikiškasis modelis: Remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgu - atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas.
Skirtingose Europos regionuose dominuoja skirtingi modeliai: Pietų Europos šalyse vyrauja katalikiškas modelis, o Šiaurės Europos šalys remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją ir vyriausybės vaidmenį laiko labai ribotu.
Lietuvos institucijos, atsakingos už socialinę politiką
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdomosios valdžios institucija, atsakinga už valstybės politikos įgyvendinimą ir koordinavimą socialinės apsaugos ir darbo srityse. Yra Vilniuje.
Prie ministerijos veikia (2024) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra), Užimtumo tarnyba, Valstybinė darbo inspekcija, Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, Asmens su negalia teisių apsaugos ir Jaunimo reikalų agentūros, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, ministerijai pavaldus Pabėgėlių priėmimo centras ir viešoji įstaiga Europos socialinio fondo agentūra.
1918 11 sudarius pirmąją Lietuvos Vyriausybę, įsteigta ir atskira Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentais. 1919 pradžioje Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. 1919 10 29 Darbo ir socialinės apsaugos ministerija likviduota, jos darbas pavestas Vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują Darbo ir socialinės apsaugos departamentą su Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo skyriais. 1924 pradžioje Darbo ir socialinės apsaugos departamentas pertvarkytas į Vyriausiąją darbo ir...
Socialinės apsaugos administravimo ypatumai
Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr. globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas. Socialinė apsauga struktūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu.
Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, visos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra, visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar papildomų išlaidų atsiradimą.
Principai: nuopelnas, kategorijos, stokos
Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą.
Kategorijos principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas.
Stokos arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami.
Praktinė įgyvendinimo svarba
Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Kai rinka tobula, veikia sveika konkurencija (pasiūla - paklausa).
Tačiau vien rinka negali užtikrinti visiems žmonėms vienodų galimybių, nes rinkoje veikia tie, kurie sugeba dalyvauti ir laimėti. Valstybės priedermė - pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai.
Socialinės politikos priemonės ir tikslai dažniausiai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės -ideologinės orientacijos. Socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė.
Tablė: socialinės apsaugos formos ir finansavimo šaltiniai
| Forma | Finansavimo šaltinis | Kriterijai |
|---|---|---|
| Socialinis draudimas | Įmokos (darbuotojai, darbdaviai), valstybės prisidėjimas | Nuopelnų principas; dalyvavimas draudime |
| Socialinė parama | Valstybės biudžetas (mokesčiai) | Stoko principas; pragyvenimo šaltinių tikrinimas |
| Kategorinės išmokos | Valstybės biudžetas | Netikrinant pajamų; priklausymas kategorijai |
Socialinės gerovės politiką remia visuomenė. Taigi socialinės gerovės sistemai būdingas spartus ekonomikos augimas, pažangi užsienio politika, teisingesnis paskirstymas ir socialinė taika.
tags: #valstybines #institucijos #kurios #atsakingos #uz #socialine