2010 m. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Pirmiausia Konvenciją reikia matyti kaip žmogaus teisių dokumentą, kurio nuostatas ratifikavusi šalis - narė įsipareigoja įgyvendinti, perkeldama Konvencijos nuostatas į nacionalinę politiką, teisę ir praktiką. Plačiąja prasme, tai yra šalies įsipareigojimas įdiegti žmogaus teisių normas negalios srityje.
Konvencija yra teisiškai įpareigojantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, ratifikuodama jį mūsų valstybė įsipareigojo pašalinti visas kliūtis negalią turintiems žmonėms gyventi lygiai su visais žmonėmis, teikti jiems asmeninę pagalbą, užtikrinti prieinamumą prie bendro naudojimo paslaugų ir aplinkų bei tinkamai pritaikyti jų sąlygas. Ratifikuodamos Konvenciją, valstybės įsipareigoja negalią turintiems žmonėms užtikrinti prieinamumą prie bendrojo naudojimo paslaugų, kad, nesvarbu kokia negalią turintys žmonės, gyventų, mokytųsi, dirbtų ne atskirtyje, bet ten, kur visi žmonės mokosi, dirba, gauna sveikatos paslaugas.
Konvencijos esmė ir jos įgyvendinimas Lietuvoje
Ką ir kodėl įgyvendinti? Konvencijos priėmimas Jungtinėse Tautose 2006 m. reiškia, kad šalis įsipareigoja įdiegti žmogaus teisių normas negalios srityje. Konvenciją reikia matyti kaip žmogaus teisių dokumentą, kurio nuostatas ratifikavusi šalis - narė įsipareigoja įgyvendinti, perkeldama Konvencijos nuostatas į nacionalinę politiką, teisę ir praktiką. Konvencija yra teisiškai įpareigojantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, mūsų valstybė tam įsipareigojo pašalinti visas kliūtis negalią turintiems žmonėms gyventi lygiai su visais žmonėmis, jiems teikiant asmeninę pagalbą ir užtikrinant prieinamumą prie bendro naudojimo paslaugų ir aplinkų bei tinkamą jų sąlygų pritaikymą.
Dėl šios priežasties 2024 metų gairėse ir teisės aktų pokyčiuose matomas siekis pakeisti negalios vertinimo modelius: regint naujus negalios vertinimo modelius, nuo 2024 metų sausio sąvoką „darbingumo lygis“ taip pat pakeis sąvoka „dalyvumo lygis“. Tai reiškia, jog nustatant negalią, bus mažiau akcentuojami medicininiai kriterijai, priešingai, labiau atsižvelgiama į kiekvienam asmeniui reikalingos pagalbos poreikį, siekiant suteikti tokias paslaugas ir pagalbą, kad negalia nebūtų kliūtis dalyvauti visose gyvenimo srityse.
Asmenų su negalia apsaugos pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai
Džiaugiamasi, kad įsigalioja Asmenų su negalia apsaugos pagrindų įstatymas. Tai - bene svarbiausias metų pokytis, į žmonių su negalia teisių apsaugos sritį įnešantis daugiausiai naujovių - pradedant šiuolaikišku negalios bei individualių pagalbos poreikių nustatymo modeliu, paremtu medicininiais ir socialiniais kriterijais, baigiant saviraiškos laisve; įstatymas savo ruožtu grindžiamas lygybės principais, apibrėžiant žmonių su negalia sveikatos priežiūrą, švietimą bei teisę bendrauti ir gauti informaciją lietuvių gestų kalba bei dar daugiau, sukant efektyvesniu pagalbos keliu.
Taip pat skaitykite: Kaip pasinaudoti valstybės subsidija būstui?
Tikimasi, kad stiprus įstatyminis pagrindas padės visoms valstybės institucijoms įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir užtikrinti asmenų su negalia teises kiekvienoje gyvenimo srityje, apimančiose individualizuotos pagalbos koordinavimą, šuns pagalbininko pagalbą ir automobilio techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją. Kitaip tariant, asmuo perims gyvenimo vairą į savo rankas iškart po to, kai bus nustatytas reikalingos pagalbos pobūdis (techninės pagalbos priemonės, būsto pritaikymas, darbo asistentas, asmeninė pagalba, socialinė paslauga ar kt.).
Praktinės politikos kryptys: įtraukusis ugdymas ir gyvenamoji vieta
Įtraukusis ugdymas 2024 m. rugsėjį įsigalios Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimuose - taigi, visos bendrojo ugdymo mokyklos turėtų priimti specialiųjų ugdymo poreikių vaikus. Be abejo, išliks ir specialiosios mokyklos - tėvai galės rinktis, kokia įstaiga geriausiai atitinka vaiko poreikius. Esmė - panaikinti diskriminacinę įstatymo nuostatą, pagal kurią mokyklos iki šiol galėjo atsisakyti priimti mokinį dėl jo negalios.
Dėl šios priežasties įsteigtas nacionalinis Lietuvos įtraukties švietime centras, teiksiantis metodinę pagalbą, taip pat 10 regioninių specialiojo ugdymo centrų, kurie teiks įvairią pagalbą mokykloms, įskaitant ir pagalbą vietoje. Džiaugiamasi, kad taipogi auga lėšos, skiriamos pagalbos specialistų kvalifikacijos tobulinimui bei naujų etatų steigimui, pasitelkiant Europos Sąjungos finansavimą, tokiu būdu siekiant kurti prieinamą bei įtraukią mokyklų aplinką.
Iš dalies savarankiškiems suaugusiems žmonėms su psichikos negalia suteikiama gyvenamojo vieta - butas. Vėlgi, žmogus su negalia nepaliekamas vienas - kiekvienam apsaugoto būsto dalyviui skirtas atvejo vadybininkas koordinuoja visą teikiamą pagalbą: nuo apsigyvenimo apsaugotame būste iki išsikelto tikslo įgyvendinimo ir savarankiško gyvenimo bendruomenėje.
Sisteminė ir struktūrinė diskriminacija: medicininis vs žmogaus teisių modelis
Sisteminė ir struktūrinė diskriminacija kyla iš su negalia susijusios politinės, teisinės ir administracinės sistemos, vis dar tebetraktuojančios žmones su negalia iš globėjiškos / labdaros ar medicininio vertinimo perspektyvų. Šios perspektyvos negalią turinčius žmones susvetinami atskiria nuo visuomenės bei paverčia objektais, už kuriuos nusprendžiama, kad juos reikia globoti arba gydyti. Kur glūdi tokios negalią turinčio žmogaus orumą žeminančios ir menkinančios apibrėžties šaknys? Antai LR civilinis kodeksas leidžia atimti sprendimo galią negalią turinčiam žmogui ir atiduoti sprendimo galią kitam žmogui, o LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymas palaiko priverstinį gydymą ir priverstinį hospitalizavimą psichosocialinės negalios pagrindu.
Taip pat skaitykite: Parama socialinėms įmonėms
Tenka pastebėti, kad esminių žmogaus teisių, laisvės ir orumo atėmimas, menkinimas negalios pagrindu vis dar matoma kaip norma ar net būtinybė. Pilietinių ir politinių teisių nepripažinimas, nors tai ypač liečia intelekto, psichosocialinę negalią turinčius ar autistiškus žmones, lemia bendrą negalią turinčių žmonių traktuotę kaip objektų, bejėgių ir sutrikusių, kurie vertintini per medicininę sutrikimo prizmę ir kuriems reikalinga globa.
Neurologė Ryliškienė: aiškiai apie migreną – ko nedaryti sergantiems
Neįgalumo vertinimo mechanizmai ir deinstitucionalizacija
Su tuo tiesiogiai yra susijęs neįgalumo ir darbingumo vertinimo mechanizmas, kuris iš esmės nepakeitė sovietinio invalidumo modelio. Čia medicininiai kriterijai, bet ne asmens orumas, laisvė ir socialinė įtrauktis yra laikomi asmens poreikių pagrindu. Atsisakymas pripažinti negalią turinčio žmogaus laisvę ir orumą kaip įstatymu įtvirtintas prigimtines pilietines teises lemia vis neįgyvendinamas socialines, ekonomines ir kultūrines žmogaus teises, kurios dar vadinamos pozityviosiomis.
Todėl vadinamoji deinstitucionalizacijos programa, gausiai remiama Europos Sąjungos struktūrinių fondų, nepasiekė savo tikslo išlaisvinti negalią turinčius žmones iš gyvenimo socialinės atskirties sąlygomis globos institucijose. COVID-19 pandemija rodo, kad neįgaliųjų apgyvendinimas globos institucijoje yra ne tik diskriminacinė, bet ir mirtinai pavojinga priemonė: negalią turintys žmonės ne tik apgyvendinti tankiai, juos sugrupuojant nuošaliose vietose esančiuose pastatuose, bet jie ten užrakinami ir atribojami nuo visai populiacijai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų.
Visuomenės požiūris, stereotipai ir socialinis dalyvavimas
Požiūris į neįgaliuosius Lietuvoje nuolat kinta, tačiau vis dar susiduriama su išankstiniu nusistatymu ir diskriminacija. Terminas „ableizmas“, reiškiantis neįgaliųjų diskriminaciją, padėjo atkreipti dėmesį į šią svarbią socialinę problemą. Žmonės ne tik daro skirtingas išvadas apie negalią, bet ir nevengia stereotipų. Situaciją iš dalies apnuogino neseniai Airijos mokslininkų atliktas tyrimas, kurio dėka prieita prie išvados, jog žmogaus požiūris į konkrečią negalią dažnai priklauso nuo konteksto.
Apskritai rezultatai rodo, kad negalia skirtingai pasireiškia kasdieniame gyvenime, priklausomai nuo asmens socialinio konteksto, negalios pobūdžio ir pan. Tai reiškia, jog nors pasauliečių tolerancijos ribos plečiasi, požiūris vis dar pakankamai sustabarėjęs. Dar 2020 metų spalį vykdyta Lietuvos visuomenės nuomonės apklausa parodė, jog nors pastaroji tampa tolerantiškesnė, to nepakanka. Net 45 proc. apklaustųjų tuo metu tvirtino, jog nenorėtų gyventi žmonių su psichosocialine negalia kaimynystėje, o 51 proc. nenorėtų jiems išnuomoti būsto.
Taip pat skaitykite: Valstybės finansuojamas draudimas
Socialinis dalyvavimas: teorija ir praktika
Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas: kritinė patirties ir galimybių Lietuvoje refleksija. Kokios neįgalumą nusakančios paradigmos, visuotinio žinojimo ir socialinių vaizdinių, elgsenos ir sąveikos modeliai dominuoja Lietuvoje? Kodėl socialinės integracijos idėja tik iš dalies tesuaktyvino neįgaliųjų dalyvavimą visuomenėje, jų įtaką viešosios politikos sprendimams? Kodėl dar labai ryški negalę turinčių asmenų ir kitų socialinės integracijos dalyvių santykių asimetrija, vaidmenų nelygiaver-tiškumas?
Monografijoje kritiškai reflektuojamos neįgaliųjų socialinės integracijos ir socialinio dalyvavimo paradigmos, nurodo-mi socialinio dalyvavimo proveržio teoriniai modeliai, diegimo įvairiose praktikose metodai ir gali-mybės. Knygoje pateikti teoriniai diskursai, praktinės patirtys, faktai ir argumentai rodo, kad socialinis dalyvavimas yra daugiamatis konceptas, galintis tapti proveržio, arba naujų galimybių neįgalumo situa-cijose kūrimo, metodologija.
Neįgaliųjų ir jų šeimų socialinis dalyvavimas yra reflektuoto interesų konflikto sužadintas procesas, numanantis dalyvių tarpusavio supratimą ir lygiavertišką įsitraukimą į įgalinančio projekto konstravimą, socialinių neįgaliųjų tapatumų ir vaidmenų stiprinimą plėtojant neįgaliųjų individuaciją, aktualizuojant jų privalumus ir maksimizuojant jų potencialą. Kokios yra neįgaliųjų asmenų dalyvavimo bendruomenių, institucijų, visuomenės gyvenime proveržių galimybės ir galimi modeliai? Kaip pasiekti, kad neįgalieji ir jų šeimos taptų aktyvesni, daly-vaujantys, kuriantys, o socialinės aplinkos - atviresnės, empatiškesnės, įgalinančios?
Praktiniai aspektai: švietimas, užimtumas, NVO veikla
Integruotai ugdomų neįgaliųjų profesinio rengimo ir papildomo ugdymo sąveikos aspektai: pedagogų požiūris. Specialiojo pedagogo funkcijų bendrojo lavinimo mokykloje analizė. Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo lygis ir poreikis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. The Accessibility of special pedagogical support in early childhood education institutions in Panevėžys. Family-professional collaboration in teams meeting special educational needs of children in Lithuanian ECEC settings.
Judėjimo negalę turinčių asmenų profesinė motyvacija ir subjektyviai suvokiami (ne)sėkmingos integracijos į darbo rinką veiksniai. Neįgaliųjų integracija į darbo rinką: padėties vertinimas ir užimtumo didinimo galimybės. Socialinė psichikos negalią turinčių asmenų sveikatos dimensija: socialinės politikos atspindžiai. Social empowerment and participation of people with disabilities through NGO activities.
Neįgaliųjų ir jų šeimų socialinis dalyvavimas neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų veiklose. Neįgaliųjų orumo samprata ir ugdymas iš skirtingų teorinių perspektyvų: nuo esentializmo iki socialinio konstruktyvizmo. Socialinių kampanijų veiksmingumas įveikiant stigmą. Asmenų, turinčių fizinę negalią, dalyvavimo užimtumo veiklose subjektyvus vertinimas.
Šeima, pagalba ir socialinės paslaugos
Be to, pagalba šeimai netapo realybe, pagalba negalią turinčiam žmogui išlieka šeimos reikalas. Šeimai nebegalint teikti pagalbą, lieka viena alternatyva - globos namai, bet ne savarankiškas gyvenimas bendruomenėje su pagalba. Be to, šeima ir negalią turintis šeimos narys gali būti baudžiami negalios pagrindu.
Įgalinančio dialogo poreikis ir patirtis plėtojant socialines paslaugas nevyriausybinėje neįgaliųjų organizacijoje. Interdisciplininis bendradarbiavimas socialinio darbo praktikoje. Komandos narių bendradarbiavimas teikiant ankstyvąją pagalbą vaikui ir šeimai: atvejo analizė.
Politikų elgesys, pilietiškumas ir visuomenės atsakomybė
„Mes turime žmones - tai visas mūsų turtas. Norint tokiai šaliai išgyventi, konkuruoti, reikia investuoti į žmones, o čia viskas atvirkščiai“, - įsitikinęs Adolfas Juodraitis, Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas, socialinių mokslų daktaras. Politikas turėtų juos prisiminti visada, ne tik rinkimų metu, ir klausti, o kuo aš jums galiu padėti? Neveikia tas ar kitas įstatymas? Gerai, dar kartą išjudinsime.
Prieš rinkimus politinės partijos lankė ir neįgaliųjų organizacijas, pristatė savo programas, bet, anot pačių neįgaliųjų, niekas niekada nesigilino į jų problemas. Janina Barčianskienė, Šiaulių vaikystės invalidų globos draugijos „Spindulėlis“ vadovė, išgirdusi tą patį klausimą, irgi patikino: „Šiemet politikai į svečius įsiprašė, bet buvo gryna rinkiminė agitacija, tik savo rinkiminę programą papasakojo. Niekam neįdomu, kaip mes gyvename.“
Klubo nariai pasakoja turintys savo „šefus“, kurie juos pasikviečia į politinius renginius ar sąskrydžius, už ką jie yra labai dėkingi. Jie dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje, dainuoja miesto koncertuose, ir labai džiaugiasi, kaip po koncerto būna įvertinti ir pakviečiami arbatos. „Įsivaizduokite, jei atsitinka, kad kokį darbelį nuveža parodyti į Vilnių - o jeigu dar nuperka, tai to neapsakomo džiaugsmo užtenka visiems metams“, - su jauduliu pasakoja klubui jau septyneris metus vadovaujanti Laimutė Vitienė. Tačiau prakalbus apie tai, kaip šie žmonės iš tiesų gyvena, viena po kitos kyla socialinės istorijos, dažnai gyvenimas ties skurdo riba, vargas ir problemos.
Problemos, iššūkiai ir galimi sprendimai
Neįgalumo kultūra kaip iššūkis kultūros homogeniškumui. Nepageidaujamo elgesio valdymo priemonės dirbant su aktyvumo ir dėmesio problemų turinčiais priešmokyklinio amžiaus vaikais. Medicininio ir socialinio negalės modelių požymiai socialinių darbuotojų veikloje. Šie aspektai rodo, kad reikia ne tik pakeisti teisės aktus, bet ir sistemingai keisti požiūrį, praktikas bei finansavimo mechanizmus.
Reikia daugiau socialinių darbuotojų - Norisi grįžti prie neįgaliųjų temos, galbūt todėl, kad jie - tarsi visuomenės lakmuso popierėlis, ir jų gyvenimo kokybė rodo mūsų visuomenės gebėjimą pasirūpinti silpniausia grandimi. Lietuvai reikia daugiau komandų, kurios dirbtų su silpnesnėmis, pažeidžiamomis grupėmis: ne tik neįgaliaisiais, bet ir vaikais, senais žmonėmis, smurto aukomis, globos namų ugdytiniais, į gyvenimą išeinančiais su minimaliu socialiniu intelektu.
Visuomenė bet kokiu atveju turi išreikšti savo pilietinę nuostatą. Man labai gaila, kad dabar, norint išeiti ir pasakyti „aš nesutinku“, reikia gauti leidimą, reglamentuojama, po kiek žmonių gali reikalauti. Palaukite, ar mes gyvename Europos Sąjungoje? Ir ar visoje Europos Sąjungoje reikia gauti tokius leidimus, ar čia tik Lietuvėlė reglamentuoja?
Kaip judėti toliau
Nebegalime laukti bei toliau laikyti neįgaliuosius globos ir medicininio vertinimo objektais, privalome užtikrinti visas žmogaus teises visiems neįgaliesiems, nesvarbu, kokia negalia. Žmogaus teisėmis grįstas negalios modelis, perteiktas JT neįgaliųjų teisių konvencijoje, leidžia sistemiškai ir struktūriškai užtikrinti negalią turinčių žmonių socialinę įtrauktį. Toks negalios modelis yra grindžiamas negalią turinčio žmogaus orumu ir laisve, kurių neriboja jokie teisės aktai.
Be to, negalią turinčio asmens laisvė ir orumas gerbiami ir įgyvendinami, taikant asmeninės pagalbos priemones, užtikrinant bendro naudojimo paslaugų ir aplinkų prieinamumą ir tinkamą jų sąlygų pritaikymą. Reikia daugiau dialogo, daugiau socialinių paslaugų, didesnio finansavimo, sistemos pokyčių ir politiškai nuoseklių sprendimų, kurie leistų neįgaliesiems tikrai gyventi, mokytis, dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime lygiai su visais.
tags: #valstybes #poziuris #i #neigaliuosius