Rugsėjo 27 d. švenčiame Lietuvos socialinių darbuotojų dieną. Ši diena yra svarbi mūsų kolektyve, nes jame dirba gausus būrys socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų ir mes visada ją paminime.
Manau, svarbu ne tik šią dieną, bet kartas nuo karto apmąstyti mūsų profesinę veiklą, ko tikisi iš mūsų bendruomenės, visuomenė, ar esame laimingi pasirinkę šią profesiją, kaip mes patys vertiname savo veiklą. Pakviečiau mūsų įstaigos socialinius darbuotojus pamąstyti ir pasidalinti savo mintimis apie savo pasirinkimą dirbti socialinį darbą, kokią savo darbo prasmę jie mato šiandieninėje visuomenėje, kokius lūkesčius jaučia iš visuomenės, kas juos įkvepia darbui ir kas padeda ,,neperdegti“, ko jie mokosi, kaip tobulina savo veiklą.
Kaip darbuotojai apibūdina socialinio darbo prasmę
Socialinė darbuotoja Aušra Žukauskienė: ,,Socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Man socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe.
Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju. Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins.
Šiai dienai mano klientų grupė yra suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys. Daugumos žmonių nuomone, suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys jau nieko savo gyvenime negali pasiekti, nieko išmokti, tačiau aš tokiiai nuomonei visiškai nepritariu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo perspektyvos Lietuvoje
Tikrai yra labai imlių ir kažką naujo išmokti norinčių klientų, pvz. yra tokių, kurie puikiai rūšiuoja šiukšles ir kitus dar pamoko. Taip pat yra, kurie moka į indaplovę sudėti nešvarius indus, bet koks įgytas naujas įgūdis neįgalaus asmens gyvenime yra labai naudingas, nes išmokęs kažką naujo, jis tampa mažiau priklausomas nuo darbuotojų, dažniausiu atveju klientams tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis.
Matydami teigiamą rezultatą galiausiai patys klientai tampa motyvuotais ir tikslo siekiančiais asmenimis.
Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Kai tu perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo klientams, jie tai labai greitai pajaučia, savaime aišku, tokia darbuotojo būsena atsiliepia ir klientams. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnu atveju socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą suteikti kitiems, labiau pažeidžiamiems asmenims.“
Socialinis darbuotojas Šarūnas Vainius Suchovas: ,,Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą.
Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą. Dirbdamas šį darbą, jaučiuosi realizuojantis savo gebėjimus, turiu galimybę nuolat mokytis ir tobulėti, o gyvenimas tampa prasmingu.
Taip pat skaitykite: Reabilitacijos specialybė
Įkvepia kolegų palaikymas, kūrybiškas požiūris į darbą, nauji iššūkiai ir supratimas, kokią svarbią ir reikalingą misiją atliekame. Perdegimo sindromo man padeda išvengti savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių. Stengiuosi laikytis kokybiško dienos ritmo, rūpintis savimi, daug judėti, „nesinešti“ darbinių problemų į namus.“
Socialinė darbuotoja Aurika Lazdauskienė: ,,Esu dirbusi įvairiose sferose, tačiau visada jaučiau, kad esu labai jautri kitų žmonių nelaimėms bei nesėkmėms, visuomet stengdavausi padėti, kaip tik galėjau, skatinau, motyvavau. Niekada nesistengiau padaryti už patį žmogų tai, ką jis pats galėtų ir turėtų padaryti, tačiau ieškodavau būdų kaip jį paskatinti imtis vienų ar kitų veiksmų.
Žinoma, pagyvenusiam ar sergančiam žmogui suteikdavau visokeriopą pagalbą. Kadangi jau nuo gimimo esu toks žmogus, tai nutariau, kad būtent socialinis darbas man labiausiai tiks. Pradėjau studijuoti ir dirbti pagal pasirinktą profesiją. Labai džiaugiuosi, kad atradau „savo vietą“ ir dirbu mylimą darbą.
Mano korpuse gyvena 14 vyrų su proto, fizine bei kompleksine negalia. Niekada neabejojau savo jėgomis, nes turiu universitetinių žinių (socialinio darbo magistras), nuolatos tobulinuosi įvairiuose mokymuose ir seminaruose, skaitau įvairius mokslinius straipsnius, o svarbiausia - turiu įgimtus būdo bruožus, reikalingus socialiniame darbe.
Aš labai džiaugiuosi matydama nors ir nedidelius pasikeitimus savo klientų gyvenime, kurie laikui bėgant vis labiau išryškėja, matau kaip jie keičiasi, nejaučia jokios įtampos, mielai ir atvirai bendrauja, džiaugiasi įvairiomis naujovėmis, drąsiai teikia savo pasiūlymus, noriai dalyvauja įvairiose veiklose.
Taip pat skaitykite: sužinokite daugiau apie socialinius mokslus
Stengiuosi, žinoma, kiek įmanoma labiau pagerinti ne tik psichologinį klimatą, bet ir fizinį, t.y. nuolatos ieškau naujovių, kartu su gyventojais gražiname ir puoselėjame aplinką, kad namai būtų jaukūs, kad į juos būtų malonu sugrįžti. Visada išklausau gyventojų ir stengiuosi įgyvendinti jų poreikius. Matyti jų švytinčias akis - tai pats didžiausias pasitenkinimas savo darbu.
Kartais jaučiuosi labai pavargusi ir išsekusi, tuomet stengiuosi užsiimti meditacija, skaitau knygas bei ieškau internete psichologinius bei filosofinius straipsnius. Tai padeda man geriau suprasti save, savo esamą būseną, iškilusios problemos priežastį, keisti mąstymą, požiūrį į aplinkinį pasaulį ir save.“
Vedėja Neringa Žalėnė: ,,Socialinio darbo profesiją pasirinkau aistringai domėdamasi įvairiomis asmenų, grupių ir bendruomenių socialinėmis problemomis. Susidomėjusi ieškodavau tuo metu dar sunkiai prieinamos ir skurdžiai pateikiamos informacijos apie įvairių socialinių reiškinių priežasčių-pasekmių sąveikas.
Šiandien mane labiausiai džiugina atsinaujinantys socialinio darbo ištekliai, nauji įvairių grupių interesus atstovaujantys judėjimai, savanorystės iniciatyvos, į kurias noriai įsitraukiu, man svarbu nuolat plėsti profesinį akiratį. Branginu savo sukauptą profesinę patirtį ir noriai dalinuosi ja su jaunesniaisiais kolegomis.
Visada su dideliu nekantrumu laukiu progų susitikti su socialinio darbo studentais, kurių jaunatviškas maksimalizmas ir aukšti profesiniai siekiai įkvepia atnaujinti požiūrį į socialinį darbą. Pavyzdžiui, šiuolaikinis asmens įgalinimo konceptas stipriai skiriasi nuo to, kurio įsivaizdavimą turėjau būdama studentė.
Globalėjant visuomenei ir nuolat kintant jos poreikiams, stebiu - kaip stipriai pasikeitęs socialinis darbas: darbas su prekybos žmonėmis aukomis, darbas su pabėgėliais ir prieglobstį gavusiais žmonėmis, darbas su specifines krizes patiriančiais asmenimis. Šiandien socialinis darbuotojas turi žymiai daugiau galimybių ir pasirinkimų, mane tas nuoširdžiai džiugina.
Semiuosi iš kolegų darbo patirties, noriu suprasti kokia jų pagalbos esmė ir metodai, kokią pridėtinę vertę jų darbas atneša paslaugų gavėjų grupei ir kaip tai veikia visuomenę. Daug metų dirbu su intelekto negalią turinčiais žmonėmis. Atrodo, kad šią tikslinę grupę pažįstu labai gerai, pasitikiu savo žiniomis ir patirtimi. Savo profesiniame kelyje įveikiau daug iššūkių ir sunkumų. Esu už mokymąsi visą gyvenimą, todėl žinau, kad dar daug visko turėsiu išmokti.
Šiuo metu labiausiai domiuosi paslaugų bendruomenėje plėtra ir galimybė intelekto negalią turintiems žmonėms gyventi savarankiškai, gaunant asmeninio asistento pagalbą. Šiandien savo profesijos populiarinimu rūpinasi ir patys socialiniai darbuotojai, todėl visuomenė jau atpažįsta jiems priskiriamus veiklos laukus.
Žinoma, pakilo ir visuomenės lūkesčiai socialiniams darbuotojams, manau, tai susiję su didėjančiu socialinių darbuotojų kompetencijų krepšeliu. Viena vertus, tai yra teisinga ir pagrįsta. Kita vertus, visuomenė tikėtųsi, kad socialiniai darbuotojai skubiai išspręstų sudėtingas ilgalaikes sistemines paslaugų gavėjo problemas, tuo tarpu kai paties socialinio darbuotojo ištekliai gana riboti, o motyvacija ir atsakomybė už savo paties gyvenimą tenka pačiam paslaugų gavėjui.
Kai būna proga atstovauti savo profesiją diskusijose - visuomet pabrėžiu tai, manau, kad tokiu būdu prisidedu prie visuomenės švietimo apie socialinį darbą.“
Socialinė darbuotoja Alina Šukevič: ,,Socialinį darbą pradėjau dirbti prieš 7 metus, praėjus vos keliems mėnesiams po universiteto baigimo. Klausiau savęs, ar man viskas pavyks? Manau logiškas klausimas, nes veikla, kurioje nesi patyręs - visada sukelia vidinį jaudulį.
Be viso to, iš teorinio mokymosi lygmens, perėjau į praktinę darbo sritį. Įsivaizduojate? Nežinomybė gąsdino, jaudino, kartais kėlė siaubą. Bet ji, toji nežinomybė, nenugalėjo. Dabar praeities nežinomybė manęs negąsdina, tada, prieš 7 metus, buvusi nežinomybė yra mano patirtis, ji išmokė manęs nebijoti ateities nežinomybės, išmokė veikti, nepasiduoti, ji ta, kuri atveria galimybes, motyvuoja ieškoti sprendimų, semtis naujovių.
Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje. Pagrindinis visuomenės lūkestis iš socialinio darbo profesijos yra - ,,išgydyti“ socialines žmonių problemas. Tačiau, visuomenė keldama lūkesčius turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, o ne ,,trukdyti“ pokyčių procesui.
Pavyzdžiui, visuomenėje apie socialinį darbuotoją dažnai kalbama kaip apie ,,buities prižiūrėtoją ir tvarkytoją“, ,,maisto ruošėją“. Tokie pasisakymai suponuoja, kad dirbti socialiniu darbuotoju gali žmonės be išsilavinimo ir kompetencijos. Nėra atskiriami du dalykai: socialinį darbą dirbantys, kurie gali turėti tik vidurinį išsilavinimą ir socialinis darbuotojas, kuris turi turėti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą ir nuolat tobulinti kvalifikaciją įvairiuose mokymuose, seminaruose, konferencijose, sekti ir susipažinti su įvairiais teisės aktų pakeitimais, domėtis kitų šalių vykdoma socialine politika (siekiant susipažinti su gerąja patirtimi ir paslaugas teikti naujausių žinių pagrindu), vykdyti prevencines veiklas, vykdyti atstovaujamąjį socialinį darbą (ang. Advocacy social work) siekiant klientų teisių įgyvendinimo arba reaguojant į jų teisių pažeidimus, paslaugų neprieinamumą.
Taip pat visuomenėje, plačiai vartojama stigmatizuojanti ir diskriminuojanti kalba įvairių socialinio darbuotojo klientų apibūdinimui, t.y. kai socialiai pažeistiems asmenims pavadinti naudojami neigiamą prasmę turintys terminai ,,globotiniai“, ,,socialiai remtini“, ,,pašalpininkai“, o socialiniai darbuotojai - ,,kontrolės vykdytojai“, ,,vaikų atiminėtojai“ ,,pašalpų skyrėjai“.
Neigiamos sąvokos, kurios vartojamos kalbant apie socialiai pažeistus asmenis ir socialinius darbuotojus, atspindi neigiamą visuomenės požiūrį, bei kuria hierarchinius santykius tarp kliento ir specialisto, kuris šių santykių kontekste pasižymi galia ir statusu. Socialinis darbuotojas neretai yra baimės objektu, dėl ko yra sudėtinga kurti pasitikėjimu grįstą santykį.
Būtina stiprinti klientų pasitikėjimą socialiniu darbuotoju, akcentuojant, kad socialinis darbuotojas yra kliento / šeimos bendradarbis siekiant pokyčių, profesionalas, kuris vadovaujasi mokslinėmis žiniomis ir įstatymais - ir tai yra socialinių darbuotojų ir jų klientų lūkestis visuomenei. Kviečiu girdėti vieni kitus, mokytis vieni iš kitų, girdėti vieni kitų lūkesčius. Juk prasmę veikti, siekti pokyčių pajuntame tada, kai esame išgirsti, suprasti ir vertingi“.
Profesijos iššūkiai, perdegimas ir motyvacija
Socialinio darbuotojo profesijos privalumas, jos prestižas suteikia moralinį pasitenkinimą ir savo poreikio bei reikšmingumo pajautimą, kuris yra svarbus žmogaus gyvenime. Socialinio darbo profesijos dalykai įneša realų indėlį į valstybės ir visuomenės gerovę užtikrinant esminius socialinius poreikius - socialinės apsaugos, socialinės sanglaudos, socialinės sveikatos ir gerovės, socialinio vystymosi srityse.
Būtent tai yra pagrindinis pagrindas visuomenėje palaipsniui vis labiau pripažinti socialinio darbo svarbą, darbo patrauklumą socialinėje srityje ir profesijos prestižo augimo garantą. Pasaulinė socialinio darbo profesionalizacijos patirtis rodo, kad užsiimti šia veikla tikrai yra tikslinga.
Ir vis dėlto socialinio darbo profesijos prestižas auga. Pastaraisiais metais į socialines tarnybas ateina daug profesionaliai apmokytų jaunuolių, kurie moka dirbti su į keblią gyvenimo situaciją patekusiais piliečiais. Dėl daugybės objektyvių veiksnių socialinio darbo profesijos prestižas yra prieštaringas.
Visų pirma, dėl mažo darbo užmokesčio, neadekvataus pastangoms padedant gyvenimiškas problemas išgyvenantiems žmonėms. Tiek patys socialiniai darbuotojai, tiek gyventojai supranta, kad socialinio darbo profesijos atstovai susiduria su labai sudėtingu klientų kontingentu, susiduria su profesine rizika, patiria psichologinę įtampą, dažnai yra linkę į profesinį perdegimą. Tačiau daugelio jų atlyginimas prilygsta mokamam už nekvalifikuotą darbą.
Bendraudamas su disfunkciniais, stresą patiriančiais, kenčiančiais žmonėmis, už kurių sveikatą ir gyvybę socialinis darbuotojas neša moralinę atsakomybę, darbuotojas dažnai atsiduria stresinėje situacijoje. Ir tik stipri asmenybė gali „įjungti“ savisaugos mechanizmą. Ne visi su tuo susidoroja, ir tai taip pat rodo profesijos prestižo sumažėjimą.
Ne mažiau svarbu - profesinis perdegimas. Perdegimo sindromo prevencijai yra reikšmingi savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, poilsis bei kokybiškas dienos ritmas. Supervizija - vienas iš veiksmingiausių metodų, siekiant stiprinti darbuotojo profesinę kompetenciją, jo darbo kokybę ir apsaugoti nuo „perdegimo“.
Visuomenės lūkesčiai ir viešoji nuomonė
Pasiteiravus respondentų, ar jie žino, kad susidūrę su iššūkiais šeimoje gali kreiptis pagalbos į socialinius darbuotojus, dirbančius jų savivaldybės socialinių paslaugų įstaigoje, net 79 proc. respondentų teigia žinantys, kad susidūrę su iššūkiais šeimoje ar kasdieniame gyvenime gali kreiptis pagalbos į socialinius darbuotojus, dirbančius Socialinių paslaugų įstaigose.
Absoliuti dauguma (83 proc.) apklaustųjų socialinį darbą vertina kaip naudingą visuomenei: 32 proc. respondentų mano, kad socialinis darbas labai naudingas visuomenei, 51 proc. mano, kad naudingas. Daugiau nei pusė (55 proc.) respondentų socialinio darbuotojo darbo naudą visuomenei įžvelgia tame, kad socialinis darbuotojas rūpinasi vienišais senoliais.
Pusė apklaustųjų teigia, kad socialinis darbuotojas prisideda prie neįgaliųjų integracijos visuomenėje. 47 proc. socialinio darbuotojo veiklą vertina kaip naudingą kuriant geresnę visuomenės psichologinę sveikatą, o dar 42 proc. sako manantys, kad socialinis darbuotojas prisideda prie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo.
Dažniausiai manoma, kad socialinį darbuotoją geriausiai apibūdina žodis „padėjėjas“ (62 proc.), 46 proc. respondentų socialinį darbuotoją sieja su konsultantu, 38 proc. - su specialistu, 28 proc. - su prižiūrėtoju. Socialinio darbo esmė dažniausiai suvokiama kaip pagalbos teikimas žmonėms, patekusiems į sudėtingą gyvenimišką situaciją (57 proc.).
Kompetencijų stiprinimas, reglamentavimas ir darbo laikas
Anot ministrės Monikos Navickienės, būtent socialinį darbą dirbančiųjų atsidavimas, motyvacija ir profesinė kompetencija užtikrina kokybiškesnę, poreikius atitinkančią pagalbą kiekvienam, kuriam jos prireikia, todėl būtina stiprinti jų kompetencijas mokymuose ir supervizijose. Šiemet kompetencijos tobulinimas įskaitomas į darbuotojo darbo laiką, jo metu mokamas darbo užmokestis.
Socialinių paslaugų įstaigų vadovai ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus dalyvauja mokymuose bei ne mažiau kaip 4 akademines valandas per metus - supervizijoje, o socialiniai darbuotojai - ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per kalendorinius metus dalyvauja mokymuose bei ne mažiau kaip 8 akademines valandas per metus - supervizijoje.
Socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacija užtikrina socialinio darbo kaip profesinės veiklos vidinį suderinamumą, reguliarų, tikslingą, socialinių paslaugų srities darbuotojų poreikius atliepiantį profesinės kompetencijos tobulinimą (Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras), socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinio elgesio standartų laikymąsi (Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos komisija).
Tai tiesiogiai susiję su socialinių paslaugų kokybės užtikrinimu bei jos gerinimu, siekiant atpažinti ir atliepti socialinių paslaugų gavėjų individualius poreikius bei padėti jiems spręsti kylančias socialines problemas ar padėti jų išvengti ateityje. Taip pat patikslinti reikalavimai individualios priežiūros darbuotojui - socialinio darbuotojo padėjėjui ir lankomosios priežiūros darbuotojui. Šios pareigybės sujungiamos į vieną - individualios priežiūros darbuotojo pareigybę.
Individualios priežiūros darbuotojai savo profesinėje veikloje atlieka naują funkciją - teikia socialines paslaugas, kurios apima pagalbą, užtikrinant asmens higieną. Tobulinamos individualios priežiūros darbuotojų profesinės kompetencijos tiesiogiai susiję su šių darbuotojų teikiamų socialinių paslaugų kokybe.
Ką praktikoje reiškia paslaugos namuose ir dienos globa
Yra dviejų rūšių paslaugos, pagalba namuose, bei dienos globa arba kitaip integrali pagalba. Pagalba namuose dažniausiai yra iki 10 val. per savaitę, sudaromas grafikas susitarimu. Dienos socialinė globa priklauso nuo savivaldybės, pas mus iš tikrųjų maksimumas yra 8 val per dieną, tačiau kitur tikrai būna tik 4,5 val.
Socialinių paslaugų srityje dirba apie 14 tūkst. darbuotojų. Įvairaus pavaldumo įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose iš viso dirba apie 5 tūkst. socialinių darbuotojų. Socialinių paslaugų įstaigose dirba socialiniai darbuotojai, individualios priežiūros darbuotojai ir kiti socialinių paslaugų srities darbuotojai.
Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius.
Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą.
tags: #specialybe #socialinis #darbas #atsiliepimai