Šiame straipsnyje analizuojami piniginiai ir nepiniginiai veiksniai, ribojantys darbingo amžiaus socialinę pašalpą gaunančių asmenų įsidarbinimą. Straipsnio tikslas - išanalizuoti veiksnius, ribojančius darbingo amžiaus socialinės pašalpos gavėjų Lietuvoje įsidarbinimą. Siekdami šio tikslo, pradžioje apžvelgsime bedarbių aktyvinimo ir minimalių pajamų apsaugos sistemų derinimo raidą.
Aktyvinimo politika ir minimalių pajamų apsauga: tarptautinis ir Lietuvos kontekstas
Mokslininkai ir politikai pradėjo skirti daugiau dėmesio socialinės paramos politikai (minimalių pajamų apsaugos sistemos politikai), kai buvo pripažinta, kad socialinio draudimo bei socialinių paslaugų sistemų plėtra po Antrojo pasaulinio karo efektyviai nesumažino socialinės paramos poreikio. Tai buvo postūmis sieti socialinę paramą su įvairiomis aktyvinimo priemonėmis JAV bei ES. Jau 1950 m. JAV buvo taikomos aktyvinimo priemonės skurstantiesiems (Basley, Coate, 1992). Dėmesys tam suaktyvėjo paskutinį XX a. dešimtmetį, įsitvirtinant neoliberalioms nuostatoms.
Lodemel ir Trickey (2001) išskiria, kad socialinės paramos teikimas, tikrinant asmenų motyvaciją ieškotis darbo ir tikrinant, ar ir kaip asmenys priima darbo pasiūlymus, yra būdingesnis liberalių ideologijų šalims. Besley ir Coate (1992) teigia, kad JAV politikams pastebėjus, kad reikia daugiau išlaidų socialinei paramai, svarstyta, kad taip atsitiko todėl, kad asmenys tapo priklausomi nuo valstybės teikiamos paramos. Todėl, siekiant socialinę paramą padaryti mažiau patrauklią, politikai siūlė įvesti darbo reikalavimą.
1996 m. JAV veikusi „Aid to Dependent Children“ parama pakeista į „Temporary Assistance for Needy Families“. Nuo šiol parama rėmėsi aktyvinimo idėja - pajėgumo dirbti įvertinimu, reikalavimu ieškotis darbo, apmokymais (kartais), numatytomis sankcijomis sumažinti ar nutraukti išmokos mokėjimą vengiant dirbti (Besharov, Call, 2022). Po reformos 78 proc. sumažėjo paramos gavėjų, padidėjo niekada nedirbusių motinų dalyvavimas darbo rinkoje. Tai sumažino anksčiau nedirbusių motinų skurdo lygį ir sumažėjo nepilnamečių motinų skaičius.
Pereinant prie Vakarų Europos, nuo 1970 m. mažėjo užimtumo lygis ir augo nedarbo draudimo, socialinės paramos ir neįgalumo išmokų gavėjų skaičius. Reaguodamos į tai, 1990-2000 m. daugelis Europos šalių pradėjo vykdyti socialinės politikos reformas, kurių tikslas buvo suaktyvinti išmokų gavėjus, kurie laikomi galinčiais dirbti. Reikalauta, kad jie aktyviai ieškotų darbo, užsiimtų kita nurodyta su darbu susijusia veikla ar profesiniu mokymu (Besharov, Call 2022).
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Apibendrinant, naujausios bedarbiams aktyvinti taikomos priemonės Europos šalyse labai įvairios. Jos apima būtiną darbo paieškos sąlygą įgyjant teisę į išmoką, kitas griežtesnes teisės į išmokas pradines sąlygas, trumpesnį išmokų mokėjimo periodą, išmokų mažinimą nustatytais laiko intervalais ar tam tikroms gavėjų grupėms. Taip pat priemonės pasižymi ir skatinamuoju pobūdžiu: darbo užmokesčio dalis neįskaičiuojama nustatant atitiktį gauti išmokas arba skaičiuojant išmokos dydį; išmokos mokėjimas tęsiamas įsidarbinus; mokymų suteikimas; kuponai paslaugoms; atvejo vadyba (Besharov, Call, 2022).
Lietuvos praktika: teisės aktai, administracinės reformos ir aktyvinimo priemonės
Lietuvoje socialinė parama bedarbiams teikiama tik su sąlyga, kad pretendentas registruosis Užimtumo tarnyboje (toliau - UT), ieškosis darbo, dalyvaus aktyviose darbo rinkos priemonėse (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Nr. IX-1675, 2003). Socialinės pašalpos dydis palaikomas santykinai labai žemas, palyginti su minimalia alga (European Institute of Health and Sustainable Development, 2022, p. 16), o gaunant pašalpą ilgesnį laiką, ji yra mažinama.
Tuo pačiu neįskaičiuojama darbo pajamų dalis pretendentams į socialinę pašalpą bei tęsiamas pašalpos mokėjimas įsidarbinus po ilgesnio bedarbystės laikotarpio (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2023). Šiomis priemonėmis Lietuvoje siekiama palaikyti ir skatinti nedirbančių socialinės paramos gavėjų darbinį aktyvumą.
Europos šalyse diegiami ir administraciniai pakeitimai. Konsoliduojamas paslaugų administravimas sujungiant institucijas bei decentralizuojamas sprendimų priėmimas (Besharov, Call, 2022). Lietuvoje dar 2015 m. buvo įvykdyta socialinės paramos administravimo reforma - sprendimai tapo labiau decentralizuoti. Savivaldybėms suteikta teisė lanksčiau taikyti teisės į socialinę pašalpą sąlygas ir iš valstybės biudžeto savivaldybėms socialinei pašalpai skirtas, bet neišleistas lėšas, palikti savivaldybei (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2020).
Fiskalinė ir administravimo decentralizacija labai sumažino pašalpos gavėjų skaičių. Taip pat 2022 m. Lietuvoje įsigaliojo Užimtumo įstatymo (Nr. XII-2470) pataisa, kuria reformuota UT veikla administruojant bedarbius. Pakeista tinkamo darbo samprata. Prasidėjus bedarbio 10-am mėnesiui, tinkamu laikomas darbas net ir neatitinkantis asmens kvalifikacijos, kompetencijos, turimos darbo patirties, siūlomas atlyginimas gali būti labai mažas. Matoma, kad pakeitimu siekiama, jog bedarbiai imtųsi nepatrauklių darbų.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Savivaldybėse UT bedarbių administravimo reforma derinama su Užimtumo skatinimo ir motyvavimo nedirbantiems ir socialinę paramą gaunantiems asmenims modeliu. Šiuo modeliu siekiama suderinti užimtumo skatinimo ir motyvavimo paslaugas ir socialinės paramos teikimą, suteikti pagalbą atsižvelgiant į individualius bedarbio poreikius (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2018; Vencius, 2024).
Be to, 2024 m. įvestas pokytis dėl skolų išieškojimo bedarbiams, skatinant asmenis dirbti legaliai. Skolų turintys bedarbiai (nedirbantys pusę metų ir registruoti UT) gali pasinaudoti „skolų atostogomis“, laikinai sustabdyti skolų išskaitas iš atlyginimo. Taip pat sumažinta išskaitų dalis iš atlyginimo (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2024).
Nedarbo priežasčių ir kliūčių klasifikacijos: literatūros apžvalga
Aktyvinimo politikai yra reikšminga identifikuoti veiksnius, kurie riboja įsidarbinimą, dėl tinkamų priemonių parinkimo ir taikymo. Skyrelyje pateikiami veiksniai aktualūs ne tik socialinės paramos gavėjams, bet ir apskritai visiems bedarbiams. Tirdami ilgalaikio nedarbo tendencijas ir politiką Europos Sąjungoje, Duell su kolegomis (2016, p. 38) išskiria veiksnius, kurie daro įtaką ilgalaikiam nedarbui.
- Nėra darbo jėgos paklausos. Tai sąlygoja aukšti darbo kaštai, mažas konkurencingumas, technologiniai pokyčiai, darbo teisės įstatymų griežtumas, verslo ciklų poveikis, makroekonominė situacija.
- Asmeninės kliūtys. Jos gali būti suprantamos kaip asmens sveikatos problemos, kvalifikacijos stoka, šeimos priežiūros įsipareigojimai, menka motyvacija, kiti psichologiniai veiksniai.
- Institucinės paskatos ieškoti darbo pasiūlymų ir priimti juos. Tai yra susiję su socialinės politikos priemonėmis: socialinėmis išmokomis, silpnais aktyvinimo reikalavimais, aktyviomis darbo rinkos priemonėmis bei socialinėmis paslaugomis.
- Asmens ir reikalingų darbo vietoje įgūdžių neatitiktis. Asmens ir darbo vietų įgūdžių, kompetencijų, reikiamos patirties neatitiktis.
Kitas tyrėjas - Lindsay (2009, p. 19) - tirdamas įsidarbinimo kliūtis Jungtinėje Karalystėje, skiria tris veiksnių grupes: individualūs veiksniai, asmeninės aplinkybės, išoriniai veiksniai. Lindsay (2009) pateiktame grupavime nedarbo priežastys struktūruotos, įvardytos skirtingai, bet dauguma jų savo turiniu sutampa su Duell ir kt. (2016) išskirtais veiksniais.
Lietuvės tyrėjos, Beržinskienė ir Būdvytytė-Gudienė (2010, p. 17), ilgalaikio nedarbo priežastis išskiria į objektyvias ir subjektyvias. Tyrėjos prie subjektyvių priežasčių priskiria: žemą išsimokslinimą ir kvalifikaciją, nepakankamą darbo patirtį, užsienio kalbų nemokėjimą, pasyvų gyvenimo būdą ir žalingus įpročius, žemą mobilumą, būtinybę padėti kitiems šeimos nariams, negatyvų darbdavių požiūrį, informacijos trūkumą apie padėtį darbo rinkoje. Objektyviomis priežastimis įvardija: užimtumo sumažėjimą, struktūrinius darbo rinkos pokyčius (teritorinius, profesinius), nedidelius darbo užmokesčius, dideles mobilumo sąnaudas, sąlyginai aukštas socialines garantijas bedarbiams, nepakankamai efektyvias darbo rinkos politikos priemones.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Į ilgalaikio nedarbo priežastis autoriai siūlo pažvelgti iš dar vienos perspektyvos - kokios paties nedirbančiojo galimybės įveikti kliūtis, kiek jos priklauso nuo pačio asmens pastangų. Tai svarbu parenkant socialinės politikos priemones, kurioje neretai dėl nedarbo kaltinami patys bedarbiai (Van Oorschot, 2006).
Tyrimo rezultatai Lietuvoje: 2022 m. nedirbančių socialinės pašalpos gavėjų apklausa
Pristatomi 2022 m. atliktos nedirbančių socialinės pašalpos gavėjų anketinės apklausos rezultatai. Tyrimas atskleidė, kad dažniausios neįsidarbinimo priežastys yra už paties bedarbio kontrolės ribų. Aktualiausia priežastis - darbo vietų stoka asmens gyvenamojoje vietovėje kartu su susisiekimo problema.
Tyrimo rezultatai tiesiogiai susiję su apžvelgtomis nedirbančių socialinės pašalpos gavėjų aktyvinimo priemonėmis. Siekiame plėsti supratimą, kokios šios tikslinės grupės užimtumo kliūtys bei aptarti, ar vykdoma aktyvinimo politika yra į jas orientuota. Duell ir kt. (2016) pažymi, kad kuo ilgiau asmuo yra bedarbis, tuo sunkiau jam įsidarbinti dėl prastėjančių įgūdžių ir ankstesnės darbo patirties vertės mažėjimo.
Tyrimas nepateikė patvirtinimo nuostatai, kad piniginės socialinės paramos gavėjų santykinai geros materialinės sąlygos sulaiko juos nuo įsidarbinimo. Be to, apžvelgtos bedarbių aktyvinimo politikos kryptys, priemonės ir jų derinimas su socialine parama tarptautiniu mastu ir Lietuvoje, rodo tyrimų aktualumą šioje srityje.
Socialinės paramos gavėjų skaičius ir tendencijos Lietuvoje
Gyventojų, patiriančių sunkų materialinį nepriteklių, dalis ES šalyse mažėjo, tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse (Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje) ji išlieka vis dar didelė. Nors testuojamoji socialinė parama sudaro tik nedidelę dalį bendrų šiose šalyse gyventojams teikiamų socialinės paramos išmokų, tačiau ir šiuo atveju skirtumai yra reikšmingi.
Socialinė parama gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei ji mažina gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį. Vis dėlto senosiose ir Rytų Europos šalyse reikšmingiausiai skiriasi draudžiamųjų ir kategorinių socialinių išmokų, teikiamų ligos atveju, pensinio amžiaus žmonėms, šeimos nario mirties atveju, dalis.
Pastaraisiais metais Lietuvoje nuo 23 proc. iki 21 proc. mažėjo skurdo rizikos lygis, mūsų šalis išlieka tarp aukščiausiu skurdo lygiu pasižyminčių Europos Sąjungos šalių. Tuo metu socialinę pašalpą gauna tik apie 2-3 proc. Gyventojų. Tai reiškia, kad per mažai žmonių gauna reikiamą pagalbą ir šią situaciją reikia keisti.
Stebėsenos duomenys apie socialinės paramos veiksmingumą savivaldybėse (2017-2020 m.)
Stebėsenos duomenimis, per pastaruosius ketverius metus 6 proc. Lietuvoje padidėjo dalis socialinio būsto laukiančių žmonių, kuriems šis būstas buvo suteiktas. Nuo 2017 m. iki 2020 m. padaugėjo socialinio būsto laukiančių asmenų, kurie kaip alternatyvą socialiniam būstui gavo būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijas. Pasak ministrės M. Navickienės, būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijos galėtų būti labiau išnaudojamos sprendžiant būsto prieinamumo problemas šalies mastu.
Nuo 21 proc. 2018 m. iki 26 proc. 2020 m. padaugėjo skaičius socialinę pašalpą gaunančių šeimų su vaikais, kurių bent vienas šeimos narys įsidarbino. Tarp neigiamų tendencijų pastebima, kad nuo 61 proc. 2017 m. iki 53 proc. 2020 m. sumažėjo socialinės pašalpos gavėjų, per metus gavusių bent vienos rūšies socialinę paslaugą.
Per šį laikotarpį nuo 28 proc. iki 11 proc. sumažėjo ir socialinės pašalpos gavėjų dalis, kurie dalyvavo Užimtumo tarnybos organizuojamose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Anot ministrės M. Navickienės, įvertinę pasiteisinusias užimtumo skatinimo ir motyvavimo paslaugas bei priemones, planuojame plėtoti atvejo vadybą ilgalaikiams bedarbiams ir ją taikyti visose šalies savivaldybėse.
Pajamų ir skurdo rodikliai socialinės pašalpos gavėjų grupėje
Per pastaruosius ketverius metus 26 proc. padidėjo pajamos, kurias vidutiniškai per mėnesį gavo socialinės pašalpos gavėjai. Jos didėjo nuo 43 proc. 2017 m. iki 69 proc. 2020 m. minimalaus vartojimo poreikių dydžio (MVPD) (2020 m. MVPD buvo 257 eurai). Į pajamas įskaičiuojamos visos socialinės paramos išmokos, o taip pat pačių socialinės pašalpos gavėjų pajamos iš darbo.
Visgi, socialinės pašalpos gavėjai išlieka skurde, nes jų pajamos yra gerokai žemiau skurdo rizikos ribos, kuri 2020 m. Didžiausi savivaldybių skirtumai yra matomi būtent skurdo mažinimo srityje. Pavyzdžiui, Neringoje apie 14 proc. socialinės pašalpos gavėjų ją gauna ilgiau nei metus. Tuo metu šalies vidurkis yra dvigubai didesnis ir siekia 30 proc. Labiausiai su iššūkiais mažinti skurdą susiduria pasienio savivaldybės šiaurės ir pietų Lietuvoje.
Politikos pasiūlymai ir praktiniai pastebėjimai
Apžvelgtos bedarbių aktyvinimo politikos kryptys, priemonės ir jų derinimas su socialine parama tarptautiniu mastu ir Lietuvoje, rodo tyrimų aktualumą šioje srityje. Straipsnyje pateikiami tyrimo rezultatai, kurie tiesiogiai susiję su apžvelgtomis nedirbančių socialinės pašalpos gavėjų aktyvinimo priemonėmis. Siekdami plėsti supratimą, kokios šios tikslinės grupės užimtumo kliūtys bei aptarti, ar vykdoma aktyvinimo politika yra į jas orientuota.
Socialinės apsaugos išmokos yra skiriamos į draudžiamąsias ir nedraudžiamąsias, o šios - į kategorines (universalias) ir testuojamas, kitaip - socialinės paramos išmokas. Socialinės paramos poreikį parodo gyventojų gaunamos pajamos, tiksliau skurdo rizikos riba, apskaičiuojama kaip 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos, ir skurdo rizikos lygis (angl. at-risk-of-poverty rate).
Pastabos dėl vykdomų pokyčių
- Siūlomi įstatymų pakeitimai gali didinti paramos prieinamumą ir įgalinti žmones: „Priemonė skirta skatinti žmones dirbti, o ne formaliai registruotis Užimtumo tarnyboje ir būti ilgalaikiais paramos gavėjais.“
- Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė svarstė, kad Lietuvoje paramos gavėjai sudaro apie 2 proc. Tačiau, pasak jos, siūlomi pakeitimai reikšmingi, nes didina paramos prieinamumą ir įgalina žmones.
- Žinomi atvejai, kuomet žmonės mėnuo iš mėnesio eina atlikti tvarkymo, valymo ir kitų darbų pagal iš anksto sutartą grafiką, tačiau už tai jiems nėra mokamas atlyginimas, jie nėra draudžiami. Be to, už tokias pat paslaugas verslas turi mokėti ar įdarbinti žmones, mokėti jiems „Sodros“ įmokas, savivaldybės išnaudodamos esamą sistemą šito išvengia.
Lentelė: Pagrindiniai socialinės paramos veiksmingumo rodikliai savivaldybėse (2017-2020)
| Rodiklis | 2017 m. | 2020 m. |
|---|---|---|
| Dalies socialinio būsto laukiančių žmonių, kuriems šis būstas buvo suteiktas | X | Padidėjo 6% |
| Socialinę pašalpą gaunančių šeimų su vaikais, kurių bent vienas šeimos narys įsidarbino | 21% (2018 m.) | 26% |
| Socialinės pašalpos gavėjų, per metus gavusių bent vienos rūšies socialinę paslaugą | 61% | 53% |
| Socialinės pašalpos gavėjų dalis, kurie dalyvavo UT ARP priemonėse | 28% | 11% |
| Pajamos, kurias vidutiniškai per mėnesį gavo socialinės pašalpos gavėjai (nuo MVPD) | 43% | 69% |
Apibendrinant turimus duomenis ir literatūros įžvalgas, akivaizdu, kad sėkmingas socialinių pašalpų gavėjų įsidarbinimo skatinimas reikalauja kompleksiškų sprendimų, apimančių ne tik griežtesnius reikalavimus, bet ir konkrečią pagalbą: transporto sprendimus, kvalifikacijos kėlimą, atvejo vadybą, būsto ir socialinių paslaugų prieinamumo užtikrinimą. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad daugiausia kliūčių yra struktūrinės ir teritorialios: darbo vietų stoka asmens gyvenamojoje vietovėje kartu su susisiekimo problema.
tags: #socialiniu #pasalpu #gaveju #skaicius