Europoje ir visame pasaulyje viena opiausių socialinių ir sveikatos problemų išlieka priklausomybė nuo įvairių psichoaktyvių medžiagų. Asmenys, sergantys priklausomybės ligomis, ilgainiui patiria socialinę atskirtį - praranda būstą, darbą, šeimą ir lieka atstumti visuomenės, todėl vienas iš prioritetų yra skatinti tokius asmenis gydytis ir sugrįžti į normalų gyvenimą.
Socialiniai darbuotojai, dirbdami su priklausomybę turinčiais asmenimis, neretai susiduria su daugybe iššūkių, tokių kaip įvairūs emociniai išgyvenimai, perdegimas bei galimos psichologinės traumos. Siekiant užtikrinti, kad socialinio darbuotojo teikiamos paslaugos išliktų kokybiškos bei darbuotojo fizinė ir psichologinė sveikata išliktų stabili, yra ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į socialinių darbuotojų patiriamus iššūkius, dirbant su priklausomais asmenimis.
Pagal Tarptautinių ligų klasifikavimo sąrašą (2015), priklausomybės sindromas - tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. Priklausomybės sindromo požymiams priskiriamas asmens stiprus troškimas vartoti alkoholinius gėrimus; sunku kontroliuoti vartojimą ar yra vartojama, neatsižvelgiant į pasekmes, kurios gali būti itin žalingos; asmens įsipareigojimai ar kiti veiksmai yra ne tokie svarbūs nei medžiagos vartojimas; asmuo toleruoja vartojamą medžiagą ir kai kuriais atvejais vystosi fizinė abstinencijos būklė.
Kenksmingas alkoholio vartojimas sudaro 5,1 proc. viso pasaulio ligų, Europoje alkoholio suvartojama daugiausia, o Lietuva pirmauja pagal suvartojamą alkoholio kiekį tūkstančiui gyventojų. Lietuvoje nelegalias psichoaktyvias medžiagas yra vartoję daugiau nei 1 iš 10 žmonių. 2015 metais Lietuvoje nuo apsinuodijimo psichoaktyviomis medžiagomis arba perdozavimo tarp suaugusiųjų mirė 59 žmonės milijonui žmonių, o Europos vidurkis buvo 20,3 mirtys milijonui žmonių.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir atsakomybė
Respublikinio priklausomybės ligų centro filialuose visoje Lietuvoje socialinių darbuotojų atsakomybės dar didesnės, dar sudėtingesnės, dar labiau specifiškos.Ką veikia socialinis darbuotojas su priklausomais ar žalingai vartojančiais žmonėmis ir jų artimaisiais?
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus socialinis darbuotojas Valdas Damošius: „Kaip socialinis darbuotojas, atlieku tarpininkavimo vaidmenį - lydžiu atvykusius pas gydytojus, padedu pacientui su socialinių pašalpų klausimais, žinau, kai būna problemų su antstoliais, taip pat padedu su maitinimo, apgyvendinimo paslaugomis. Jei pacientas ligotas, tenka vykti ir į paciento namus. Būna, kad mane lydi ir gydytojas. Taigi esu nuolatiniame kontakte su visais, turiu suprasti ir žinoti viską, ko beprireiktų - mano kišenėse ir tušinukai, ir teisės aktai, ir bintai, ir pagalba pagal asmeninius kiekvieno poreikius.“
Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo psichosocialinio gydymo skyriaus socialinė darbuotoja Svetlana Volujevič: „Vėliau vyksta konsultacijos, per kurias dirbame su jau minėta Savarankiško darbo knyga. Taip pat jų metu aptariame ir socialines problemas - apie sunkumus su vaikų teisėmis, teisėsauga, kitomis instancijomis, jei tokių problemų yra. Padeda tarpininkaudami su šiomis įstaigomis. Jei matome, kad pacientas sunkiai moka prašyti pagalbos, patys pasikviečiame jį į konsultaciją ir kalbame apie šiuos sunkumus. Būna ir tokių pacientų, kurie ateina iš destruktyvios aplinkos ir neturi bazinių įgūdžių, tokių, kaip susitvarkyti po savęs, tad kalbame apie tai, mokome naujų įpročių. Neretai nutinka ir taip, kad pacientai pas mus nukreipiami kitų institucijų, vaiko teisių, probacijos, ir būna gera matyti, kai išorinė motyvacija pamažu virsta sava, kai jis pats nori keistis, sveikti, ne dėl to, kad tai primesta iš išorės. Ir vis dėlto svarbiausia man yra kontaktas su pacientais, todėl darbe su jais net negaliu įvardinti sunkumų - visą tai vadinu iššūkiais. Taip pat mes, socialiniai darbuotojai, skaitome pacientams paskaitas. Jei psichologai suteikia žinių apie žmogaus vidinį pasaulį, mes dėmesį skiriame kaip žmogus funkcionuoja sociume. Be teorinių paskaitų apie atkryčius, apie tai, kaip veikia priklausomybės, turime ir į praktiką nukreiptų seminarų. Šie užsiėmimai skatina žmogų pamatyti save socialinėje aplinkoje - atkurti save sociume, o mes čia veikiame kaip veidrodžiai. Kadangi priklausomybę dažnai lydi vienišumas, nes tiek pats žmogus save atriboja nuo artimųjų, tiek aplinka atsiriboja nuo jo, svarbu yra atkurti bendrystę. Ir šiuose užsiėmimuose mažoje saugioje grupėje būtent to siekiame, o vėliau tai galima perkelti į išorę. Kartais tuo tikslu pasikviečiame ir pacientų artimuosius“.
Respublikinio priklausomybės ligų centro Klaipėdos filialo ambulatorinio skyriaus socialinė darbuotoja Zina Varnauskienė: „Tad ir mano rytas prasideda iškart nuo tiesioginio darbo su pacientais. Mes juos konsultuojame, kreipiame gydytis, registruojame tyrimams dėl hepatito C, domimės dėl darbo, dėl kitų ligų, prižiūrime, kad laiku atliktų tyrimus, skiriame testus sveikatai pasitikrinti. Taip pat kartu su kolegomis konsultuojame ir artimuosius. Be to, bendradarbiaujame su kitomis institucijoms: Šeimos ir vaiko gerovės centru, Probacijos tarnyba. Sunkesnė mano darbo dalis man yra su žmonėmis, kurie neatsiveria, nelinkę bendrauti ar meluoja, nors juk visada matome, kad jį slegia didelės problemos. Mes niekada nevertiname, o tik siekiame padėti ir suteikti pagalbą pavyksta tuomet, kai žmogus užmezga ryšį, patiki socialiniu darbuotoju, pamažu tampa linkęs bendrauti, atviras kontaktui.“
Kas labiausiai motyvuoja pačius socialinius darbuotojus?
- V.Damošius sako, kad „labiausia man mano darbe patinka darbe, kai matau rezultatą - kai mano parenkami pagalbos būdai padeda pacientui, matau jo sveikimą. Tuo labiau, kai ta pagalba pacientui sunkiai prieinama. Mano supratimu, socialinis darbuotojas - tai tas, kuris neretai turi pats lydėti pacientą už rankos ir padėti visais socialiniais jo gyvenimo klausimais“.
- S.Vojulevič labiausiai įkvepia bundanti žmogaus savimonė: „Labiausiai man patinka matyti žmogaus savęs pažinimo džiaugsmą - kai sužino kažką apie save apie ką net nebuvo pagalvojęs. Taip pat, jei žmogus atvyksta su stipriais įsitikinimais, pvz., kad smurtas yra nieko tokio arba kad kiekvieną dieną pavartoti yra nieko baisaus, ir pamažu šie įsitikinimai tirpsta, keičiasi, kai jie suabejoja šiais destruktyviais įsitikinimais.“
- O klaipėdietė Z.Varnauskienė džiaugiasi, kai mato rezultatą: „Labiausiai man savo darbe patinka, kai matau rezultatą. Kai nuoširdžiai bendrauji, užmezgi kontaktą su žmogumi ir matai, kad tai veikia - žmogus pradeda gydymą, susiranda darbą, būna tokių, kurie ir net mokslus pasibaigia, visiškai nutraukia vartojimą ir patį metadoną. Tada jaučiame prasmę ir nelengvo darbo vertę.“
Socialinio darbo ištakos ir dabartis
Socialinio darbo ištakos siejamos su labdaringa ir filantropine veikla, pagalba skurstantiems, ligotiems, senyvo amžiaus žmonėms ar našlaičiams. Ilgą laiką tai buvo religinių organizacijų veiklos sritis, pagrįsta meilės artimui, solidarumo ir teisingumo idėjomis. Geriau regimos socialinio darbo užuomazgos siejamos su industrine revoliucija Anglijoje, kuri lėmė staigų darbo vietų praradimą ir skurdo išaugimą, ypač miestuose.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Ministerijos duomenimis, 2021 m. Lietuvoje socialinių paslaugų srityje dirbo per 14 tūkst. darbuotojų. Biudžetinėse įstaigose, seniūnijose bei vaikų globos namuose dirbo apie 2 tūkst. socialinių darbuotojų.
Šeimų krizės ir socialinio darbuotojo vaidmuo
Per pastaruosius kelerius metus socialinės priežiūros paslaugų gavėjų poreikiai keičiasi - vis dažniau pagalbos prireikia ne tik dėl socialinių ar sveikatos sunkumų, bet ir dėl šeimos krizės situacijų. Tokios situacijos neretai tampa ilgalaikėmis. Skyrybos nesibaigia tik teismo sprendimu - dažnai tarp tėvų išlieka stiprūs emociniai konfliktai, negebėjimas susitarti dėl vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, finansinių pareigų. Socialiniai darbuotojai pastebi, kad vis dažniau reikia pagalbos dėl tėvų tarpusavio konfliktų, kurių fone kenčia vaikai. Likęs vienas iš tėvų dėl psichologinės įtampos, neturimo palaikymo tinklo ar darbo su vaikais suderinimo sunkumų nebesugeba užtikrinti visų būtinų priežiūros funkcijų. Ši paslaugų gavėjų grupė pasižymi specifiniais bruožais. Pirmiausia - tai konfliktiškas kontekstas, kuris tiesiogiai veikia paslaugos kokybę. Socialinis darbuotojas dažnai tampa „tarpininku“, net jei tai nėra jo tiesioginė funkcija. Bendraujant su vienu iš tėvų, gali būti jaučiamas spaudimas palaikyti poziciją, o kitas - kaltina neobjektyvumu. Antra - šios šeimos neretai turi polinkį atsisakyti pagalbos, nepripažįsta problemos, kaltina kitą pusę. Tokiu atveju būtinas atsargus įtraukimas, darbo plano sudarymas, kuris būtų orientuotas į konkrečias, aiškiai apibrėžtas veiklas - pagalba buityje, vaikų priežiūroje, kasdienio funkcionavimo palaikyme. Trečia - dažnai šiose šeimose kyla grėsmės vaikų gerovei. Nuolatiniai konfliktai, nestabilumas, tėvų susipriešinimas veikia vaikus tiesiogiai - tiek emociškai, tiek fiziškai. Tokio pobūdžio darbas kelia didelį emocinį krūvį ir socialiniams darbuotojams. Konfliktinės situacijos, nuolatinis įtarumas, spaudimas „palaikyti vieną pusę“ sukuria profesinio streso aplinką. Svarbu pažymėti, kad ši tendencija - ne pavieniai atvejai, o vis dažniau pasitaikantis reiškinys. Apibendrinant galima teigti, kad skyrybų krizę išgyvenančios šeimos tampa vis dažnesne socialinės priežiūros paslaugų gavėjų grupe. Šis pokytis kelia naujų iššūkių tiek darbuotojams, tiek pačiai paslaugų sistemai. Todėl svarbu, kad socialinės paslaugos būtų lanksčiai pritaikomos šeimoms krizėje, o socialiniai darbuotojai gautų reikalingą metodinę pagalbą, mokymus ir galimybę dalyvauti supervizijose.
Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra svarbi ir jautri socialinio darbo sritis, kurios pagrindinis tikslas - padėti šeimoms įveikti socialinius, psichologinius ir ekonominius sunkumus bei sudaryti sąlygas visaverčiam jų funkcionavimui visuomenėje. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su kompleksinėmis socialinėmis problemomis, tokiomis kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, vaikų nepriežiūra, psichologiniai sunkumai ar socialinė atskirtis. Tokiose šeimose dažnai trūksta tarpusavio ryšio, emocinio saugumo, bendravimo su giminėmis ar bendruomene. Tėvai neretai nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir vaikais, o tai neigiamai veikia vaikų raidą. Vaikai tokiose šeimose dažnai patiria nesaugumo jausmą, stokoja būtiniausių gyvenimo sąlygų, patiria emocinį ar fizinį smurtą, o kartais ir seksualinę prievartą.
Pastebima, kad ypač kaimo vietovėse sunkumus patiriančių šeimų problemos yra itin aktualios. Priklausomybių paplitimas, smurtas artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūra ir socialinė atskirtis tampa ilgalaikėmis problemomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Svarbu suprasti, kad visos sunkumus patiriančios šeimos nėra vienodos - kiekviena jų susiduria su skirtingais iššūkiais, todėl reikalinga individualizuota socialinė pagalba.
Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra itin svarbus, nes padeda mažinti socialinę atskirtį, stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius, užtikrina vaikų gerovę ir prisideda prie visuomenės socialinio teisingumo. Socialinio darbuotojo veikla orientuota į pagalbos teikimą, šeimos stiprinimą ir įgalinimą.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis seniūnijose apima kompleksines veiklas - mokymus, renginius, prevencines akcijas, savanorystę ir šeimų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą.
Sunkumus patiriančiose šeimose augantys vaikai dažnai susiduria su socialiniais, psichologiniais ir mokymosi sunkumais. Socialinis darbuotojas turi būti pagalbininkas, gebantis suprasti kliento situaciją, užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį, bendradarbiauti planuojant pokyčius.
Socialinis darbas gali transformuoti ne tik paslaugų gavėjo, bet ir paties socialinio darbuotojo gyvenimą. Anot Mahatma Gandhi „jūs turite būti pokytis, kurį norite matyti pasaulyje“. Svarbi vertybė yra pagarba žmogaus orumui. Pavadinkime ją socialinio darbuotojo kompasu, padedančiu naviguoti bei rasti prasmę darbuose, kartais - nesibaigiančiuose, o dažnai - net ir nepastebimuose.. Kaip sakė Motina Teresė, “ne visi mes galime daryti didelius dalykus. Bet mes galime daryti mažus dalykus su didele meile”. Įkvėpimas - tarsi GPS, kuris nurodo kelią. Įkvėpimą gali atrasti visur: tiek paslaugų gavėjų gyvenimo naratyvuose, tiek kolegų refleksijose. Pasak J. Addams, “tobulas socialinis darbuotojas yra tas, kuris sugeba išlaikyti balansą tarp profesionalumo ir žmogiškumo.
Nobelio premija Jane Addams ir jos kolegai Nicholas Murray Butler buvo skirta būtent tada, kai pasaulyje stiprėjo socialinio darbo reikšmė ir pripažinimas, kad socialiniai reformatoriai yra vieni iš pagrindinių taikos kūrėjų. Ilgalaikė taika gali būti pasiekta tik sprendžiant socialines problemas ir užtikrinant visų žmonių orumą.
Socialinio darbo poveikis visuomenei yra neabejotinas. Kaip ir Hull House atveju, socialinio darbo iniciatyvos gali visiškai transformuoti visuomenę, sukuriant naujas galimybes, stiprinant socialinius ryšius ir suteikiant įrankius pokyčiams.
Alkoholizmas šeimoje yra sudėtingas socialinis ir psichologinis reiškinys, turintis didelį poveikį ne tik pačiam žmogui, bet ir visai šeimai. Atvejo vadyba, kaip viena iš socialinio darbo sričių, dažnai pasitelkiama sprendžiant su alkoholio vartojimu susijusias problemas.
Alkoholizmas - tai lėtinė liga, pasižyminti nuolatiniu, nekontroliuojamu alkoholio vartojimu, kuris sukelia fizinį, psichologinį ir socialinį poveikį žmogaus gyvenimui. Tai priklausomybės liga, kai žmogus nebegali kontroliuoti savo potraukio vartoti alkoholį, net jei tai turi žalingų pasekmių jo sveikatai, santykiams ar socialiniam gyvenimui.
- Kontrolės praradimas.
- Socialinių apribojimų nepaisymas.
Pagrindinė alkoholizmo atsiradimo priežastis yra pats alkoholis, kadangi jo vartojimas aktyvina smegenyse esančius malonumo centrus taip sukeldamas pasitenkinimą. Nuolatinis alkoholio vartojimas išbalansuoja smegenų cheminių medžiagų atsargas, sutrikdo medžiagų apykaitą ir tai sukelia stiprų potraukį alkoholiui, nuo kurio ilgalaikio vartojimo išsivysto priklausomybė. Genetika čia vaidina nemenką vaidmenį, nes alkoholizmo gali būti paveldimas. Genetinis alkoholizmo paveldimumas sudaro apie 50-60 proc. Likę 40-50 proc. dažniausiai yra nulemti aplinkos veiksnių, tokių kaip auklėjimas, gyvenimo būdas, požiūris ir daugybė kitų faktorių. Svarbūs ir tam tikri asmenybės bruožai, tokie kaip uždarumas, egocentrizmas, nekantrumas ir pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, kurie gali didinti polinkį į priklausomybę. Alkoholio vartojimas taip pat gali būti vienas iš būdų kovoti su neigiamomis emocijomis, stresu ar psichologinėmis problemomis.
Alkoholizmas šeimoje yra viena iš sudėtingiausių socialinių problemų, kuri įtakoja ne tik priklausomą asmenį, bet ir visą šeimos sistemą. Alkoholizmas ne tik kenkia asmens sveikatai ir gyvenimo kokybei, bet ir sukelia ilgalaikį emocinį, psichologinį ir socialinį poveikį visiems šeimos nariams, įtakoja jų fizinę, psichinę ir emocinę gerovę. Priklausomybė alkoholiui dažnai būna susijusi su stigmomis, nepasitikėjimu ir neigimu, todėl, teikiant pagalbą šeimai, pirmiausia būtina sukurti pasitikėjimo ir saugumo atmosferą. Tai reikalauja atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo įgūdžių, gebėjimo klausytis ir suprasti bei suteikti klientui erdvę atvirai kalbėti apie savo problemas.
Pirmasis žingsnis socialiniame darbe dirbant su alkoholizmo problemą turinčiomis šeimomis - tai šeimos problemų įvertinimas. Atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas turi įvertinti kokie santykiai egzistuoja tarp šeimos narių ir kaip alkoholis paveikė šeimos funkcionavimą, kaip veikia vaikų emocinę, psichinę ir fizinę sveikatą, ir ar vaikams reikalinga papildoma pagalba, ar priklausomas asmuo pripažįsta problemą ir yra pasirengęs gydytis, ir kokios paslaugos jam reikalingos.
Socialinis darbas su alkoholizmo problemą turinčiomis šeimomis kelia daugybę iššūkių, tiek dirbant su priklausomu asmeniu, tiek su šeimos nariais.
- Priklausomybės neigimas. Priklausomam asmeniui gali būti sunku pripažinti savo problemą bei įvertinti jos rimtumą ir norėti keistis. Dažnai vyrauja stereotipas, kad alkoholizmo problemą turi tie, kurie jau pasiekė dugną. Priklausomybės neigimas - tai melavimas sau pačiam apie tai, kad geba kontroliuoti alkoholio vartojimą ir yra pajėgus savarankiškai su viskuo susidoroti.
- Šeimos pasipriešinimas. Probleminės situacijos neigimas - viena ryškiausių alkoholizmo problemą turinčios šeimos bruožų. Įprastai šeimos nariai mėgina savo jėgomis sumažinti sergančiojo daromą žalą, stengiasi nuslėpti šeimos „gėdą“, jaučia kaltę, bejėgiškumą, o jų pačių poreikiai, sveikata, pasiekimai, interesai ir ateities planai tampa ne tokie svarbūs. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į priklausomo asmens problemų sprendimą. Dažnai stebimas stiprus šeimos narių siekimas išsaugoti balansą bei sukurti tobulos šeimos įvaizdį savo aplinkoje - jie nekalba apie tai su kitais žmonėmis, visais būdais stengiasi išsaugoti priklausomo šeimos nario reputaciją, dangsto priklausomo žmogaus elgesio pasekmes, todėl dažnu atveju atsiranda apsipriešinimas siūlomai pagalbai. Tokioje šeimoje alkoholiu piktnaudžiaujančio asmens elgesys ir poreikiai tampa šeimos gyvenimo centru - taip artimieji tampa kopriklausomi.
- Emocinis ir psichologinis stresas. Alkoholizmas šeimoje labai išvargina artimuosius ir sukelia nuolatinį stresą, įtampą ir nežinią. Apsvaigusio asmens elgesys yra nenuspėjamas, tad santykius šeimoje gadina nusivylimai - alkoholikas lengvai pamiršta įsipareigojimus, praleidžia suplanuotus susitikimus ar kitus svarbius įvykius, nevykdo pažadų mesti gerti, nesilaiko susitarimų.
- Finansinės ir teisinės problemos. Alkoholį vartojančio asmens artimiesiems tenka didesnė finansinė našta, kadangi alkoholiui išleisti pinigai neprisideda prie šeimos gerovės ir jos poreikių užtikrinimo. Finansinės problemos tampa dar vienu įtampos šaltiniu šeimoje.
Alkoholizmas šeimoje yra sunkus iššūkis, tačiau atvejo vadybos procesas gali padėti šeimai pasiekti ilgalaikį pokytį, sumažinti alkoholizmo padarinius ir stiprinti šeimos narių gerovę.
Siekiant atskleisti, su kokiais iššūkiais susiduria socialiniai darbuotojai dirbant su priklausomybę nuo alkoholio turinčiais asmenimis, tyrimui buvo pasirinktas kokybinis tyrimo metodas, tyrimo duomenų analizei taikytas turinio analizės metodas. Gauti tyrimo rezultatai pirmiausia sugrupuojami į kategorijas ir jas atitinkančias subkategorijas. Norint visapusiškai suprasti tyrimo rezultatus, jiems aprašyti taikoma kokybinė duomenų analizė - susisteminami surinktų duomenų požymiai, pagal kuriuos buvo grupuojami duomenys. informantai buvo pasirinkti pagal tris tiriamųjų kriterijus: kriterijų, atitinkantį patirtį darbe (socialiniai darbuotojai, dirbantys su priklausomybę nuo alkoholio turinčiais asmenimis, turintys ne mažesnę nei trijų metų patirtį); savivaldybės kriterijų (socialiniai darbuotojai dirbantys X savivaldybėje); išsilavinimo kriterijų (aukštasis išsilavinimas susijęs su socialiniu darbu). Atliekant tyrimą buvo apklausti 8 socialiniai darbuotojai.