Socialinių darbuotojų patirtis koordinuojant savanorių veiklą

Savanorystė - veikla, pagrįsta asmens laisva valia, savo iniciatyva ir yra neapmokama. Savanoriai tampa visuomenei reikalingais ir naudingais žmonėmis. Daugiausia savanoriai teikia socialines paslaugas žmonėms, stokojantiems paramos. Taigi savanorystė yra visuomeninės veiklos forma, jau daugelį metų egzistuojanti demokratinėse valstybėse, ji yra spontaniška, neformali, neturinti biurokratinės struktūros ir nesiejama su materialine nauda.

Originalus lotyniškas žodis voluntas yra žodžių "laisva valia", "asmeninis pasirinkimas" arba "galimybė rinktis" sinonimas. Nevyriausybinė organizacija - ne valdžios iniciatyva sukurta nepelno siekianti organizacija. Paprastai savanoriai dirba tai, kas reikalingiausia tuo metu visuomenei, dažniausiai socialinį darbą įvairiose socialinio, psichologinio, gamtosauginio gyvenimo srityse.

P. Jordanas, M. Ochman savanorišką veiklą apibrėžia kaip galimybę kiekvienam, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, religijos, politinių įsitikinimų, amžiaus ir sveikatos, panaudoti savo sugebėjimus ir patirtį, įgyti naujų įgūdžių, susirasti naujų draugų, įsitraukti į darbą ir pakeisti socialinį gyvenimą. J. Fabisiak teigimu, savanorystė yra gyvenimo būdas: "padedu - nes noriu; tarnauju - nes privalau". Šių dviejų sąvokų sujungimas į vieną "tarnauju - nes noriu" galėtų būti pilnas savanorystės apibrėžimas. Ne padedu, bet tarnauju. Savanoriška veikla vykdoma laisva valia ir savo iniciatyva, ji jokiu būdu negali būti privaloma.

Žodis savanoris nuo seno žinomas lietuvių kalboje. Jis reiškia: 1. pameistrį, nemokamai dirbantį savo meistrui, 2. kariuomenės savanorį. Lietuva turi gilias savanorystės tradicijas. Savanoriai atlieka visuomenei naudingą darbą, negaudami už tai atlygio. Daugeliui savanorių prasmingas laisvalaikio leidimas, socialinių gebėjimų vystymas, patirties įgijimas ir perdavimas yra patrauklūs savanoriškos veiklos privalumai.

E. G. Clary ir M. Snyder išskyrė šešias savanorystės funkcijas:

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

• vertybių išraiškos funkcija (a value - expressive function). Ji įpareigoja savanorį rūpintis kitais, nes savanoriams svarbu kito žmogaus gerovė. Šie žmonės savanoriškoje veikloje išreiškia vertybes, kurios nukreiptos į pagalbą kitam ir troškimą tarnauti bendruomenei. Kito žmogaus gerovė daro įtaką prosocialiam elgesiui.
• socialinio prisitaikymo funkcija (a social adjustive function). Kai kuriems žmonėms savanorystė reiškia socialinį prisitaikymą, kuris nulemtas draugų, šeimos ir kitų artimų žmonių dalyvavimo savanoriškoje veikloje. Šiame reiškinyje įžvelgiama altruizmo atmaina, kontroliuojama socialinio atlygio ir bausmės. Kai kuriems žmonėms savanorystė yra būdas prisitaikyti prie jiems svarbių žmonių, kai kada tai yra atsakas į socialinį spaudimą.
• asmeninių problemų sprendimo funkcija (Ego defensive). Kai kurie savanoriai, padėdami kitiems, tokiu būdu tikisi išspręsti savo problemas: vidinius konfliktus, abejojimo savo verte ir kompetencija. Egzistuoja hipotezė, kad tie žmonės, kurie tiki teisingu pasauliu, mano, jog prireikus pagalbos, jiems taip pat bus padėta.
• žinių funkcija (a knowledge).

Remiantis I. Jonutytės atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje išskirtos šios pagrindinės savanorių veiklos sritys: socialinis darbas su vaikais (jį atlieka 31 proc. savanorių), organizaciniai darbai (17 proc.), naujų savanorių rengimas (16 proc.), socialinis darbas su paaugliais (12 proc.), anoniminis psichologinis konsultavimas telefonu (10 proc.), socialinis darbas su pagyvenusiais žmonėmis (7 proc.). Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje nėra vieno bendrai vartojamo termino, kuris apibūdintų savanorišką veiklą, gana sudėtinga vienoje apibrėžtyje aprėpti įvairius savanoriškos veiklos aspektus.

Savanorystės raida Lietuvoje

JAV ir Vakarų Europos valstybėse savanorystė pradėjo plisti nuo dvidešimto amžiaus pradžios. Lietuvoje ji savo vietą rado ir įsitvirtino po nepriklausomybės atkūrimo. Savanorystei įtakos turi politinės, ekonominės, kultūros, palankios ar nepalankios valstybės politikos. Lietuviai turi senas filantropines tradicijas, kurios skatina nesavanaudišką pagalbą sau ir artimui. Anksčiau buvo įprasta rūpintis ne tik savo šeimos nariais, bet ir kaimynais, kitais bendruomenės nariais. Šiuo laikotarpiu daug nuveikė savanoriai, dalyvaujantys parapijos socialiniame gyvenime.

Sovietmečiu buvo pažeistas esminis principas - savanoriškumas. Tuo metu savanoriškumas buvo pakeistas visuomeniniu darbu, kuris skatino priverstinę pagalbą visuomeninio gyvenimo srityse. Žmonės praleisdavo daug valandų visuomenės labui. Atsiradus galimybei žmonėms jungtis į savanoriškas organizacijas, laisvai reikšti savo nuomonę. Nuo 1989 metų Lietuvoje buvo priimti svarbūs įstatymai, kurie suteikė teisines garantijas šalies gyventojams dalyvauti viešajame gyvenime ir gynė asmens laisves bei teises. Lietuvos įstatymų leidėjai padarė didelę pažangą, įteisindami savanorystę.

LR Vyriausybė 2001 m. gruodžio 13 d. priėmė nutarimą "Dėl savanoriško darbo organizavimo tvarkos patvirtinimo". Šiame nutarime reglamentuotos savanorio ir savanoriško darbo organizatoriaus teises, pareigos. Taip pat LR Vyriausybės buvo priimtas svarbus nutarimas 2002 m. gegužės 24 d. "Dėl asmens patirtų išlaidų kompensavimo tvarkos patvirtinimo", kuris numatė, kad savanoriai už patirtas išlaidas turi teisę gauti kompensacijas.

Po 2004 metų įstojus į Europos Sąjungą, pasikeitė požiūris į darbą su savanoriais. Šiuo metu Lietuvoje nėra priimti savanoriškos veiklos reglamentavimo dokumentai. Pasiekta tik tiek, kad palankiai interpretuojant Civilinį kodeksą, ji nėra draudžiama. Neatsirado galimybės savanorius apdrausti valstybės lėšomis, apmokėti su savanoryste susijusias keliones, mokymus ir panašias išlaidas. Nepaisant JTO rekomendacijų ir geros kitų šalių praktikos, Lietuvoje vis dar negalima savanoriškos veiklos įskaityti į darbo stažą.

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

Socialinės kaitos periodai

M. P. Čaulauskas, analizuodamas socialinės kaitos pobūdį, skiria du socialinės kaitos periodus, du pilietinės visuomenės raidos etapus: revoliucinį ir evoliucinį. Pirmasis, revoliucinis, etapas truko nuo 1988 iki 1992 metų. Visuomenės struktūra keitėsi nežymiai, vyko ideologinių (konstitucinių, teisinių, ekonominių, kultūrinių moralinių ir kt.) principų vertybių paieška bei formavimas. Spontaniškas nevyriausybinių organizacijų kūrimas pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, revoliuciniu laikotarpiu, pasižymėjo daugiau kiekybine nei kokybine išraiška. Šiuo laikotarpiu neegzistavo arba buvo marginalinės - verslininkai, intelektualai, specialistai.

Evoliuciniu periodu keitėsi teisiniai ir ekonominiai valstybės pagrindai - socialinės kaitos tūris tapo maksimalus, kito klasinė, profesinė, kultūrinė visuomenės struktūra bei moralinės normos. Šiuo periodu prasidėjo nuoseklesnis bei efektyvesnis nevyriausybinių organizacijų raidos etapas, nes šiame etape kuriama nevyriausybinių organizacijų įstatyminė bazė, įtvirtinamos naujos vertybinės nuostatos bei normos. Nors ir formuojasi palankios aktyvaus pilietinio dalyvavimo sąlygos, kita vertus, susiduriama su naujomis problemomis (ekonominiais nepritekliais, nedarbu ir pan.), kurios nepalankiai veikia visuomeninio aktyvumo augimą. Ryškėja skirtumai tarp socialinių grupių gyvenimo kokybės. Įprastai žmonės pirmenybę teikia asmeninės ekonominės gerovės užtikrinimui, o ne savirealizacijai visuomeninėje veikloje. Šiomis visuomenės sąlygomis išskirtinis vaidmuo tenka nevyriausybinėms organizacijoms. Jų teikiamos paslaugos pigesnės nei valstybinėse įstaigose, jos gali atkreipti valdžios institucijų dėmesį į aktualias visuomenės problemas bei skatinti žmones aktyviai dalyvauti nagrinėjant socialines problemas, įtraukti juos į savanorišką veiklą.

Apžvelgus savanorystės raidą istoriniame ir socialiniame valstybės kontekste, galima daryti išvadą, kad jai įtvirtinti ir skatinti nebuvo palankios sąlygos.

Socialinių mainų teorija

Žmonėms vis mažiau laisvalaikio skiriant neatlygintinai savanoriškai veiklai, praktiškai nėra teorinio tokio elgesio pagrindimo. Socialinis mainas - apčiuopiama bei materialiai nevertintina veikla, t. y. ši mainų sąvoka iš esmės skiriasi nuo ekonomikos teorijoje naudojamo termino. Tai yra vieno individo dovana sukuria poreikį kitam individui atsilyginti tuo, ko norėtųsi duodanti mainų šalis. Šiuo atveju nei viena iš šalių nežino, kokia verte ir kada bus atsilyginta.

Socialinių mainų teorija išsivystė iš Thorndike (1932, 1935) sutvirtinimo teorijos bei Mill (1923) ribinio naudingumo teorijos. Elgesį galima prognozuoti remiantis racionalumo sąvoka. Tai reiškia, kad individo elgesys tiesiogiai priklauso nuo to, kaip jam už tai atsilyginama. Ryšys remiasi atoveikiu. Socialiniai mainai grindžiami teisingumo principu. Socialinių mainų teorijos prielaidos:

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

• maksimali nauda mažiausiomis sąnaudomis.
• abipusė nauda.

P. Blau, aiškindamas socialinių mainų teoriją, rėmėsi kiek labiau ekonominiais atlygio bei kaštų terminais. Remiantis P. Blau, socialiniai mainai yra savanoriška veikla, motyvuota noru gauti tikėtiną naudą iš kitos mainų šalies. Šiuo atveju atlygis iš anksto nėra apsprendžiamas bei negali būti nustatomas. Atsižvelgiant į organizacijos poreikius, turi keistis ir atlygis savanoriui už jo indėlį. Ši teorija pabrėžia atlygio materialinės formos nebuvimą. Tad užtikrinant iš savanorio pozicijos, atlygis jam gali būti apskritai nesąlygotas organizacijos indėlio.

Sunku įvertinti ir įgūdžius, kuriuos savanoris pats įgyja (ar atnaujina) veikdamas organizacijoje. Apibendrinant socialinių mainų teorijos reikšmę savanoriškos veiklos vadybai organizacijose galima teigti, kad viena iš savanorių vadybos funkcijų - identifikuoti, ko savanoris tikisi iš organizacijos ir koks "atlygis" jam yra priimtinas. Tad siekdama išlaikyti ilgalaikius mainų santykius su savanoriu, organizacija privalo atsižvelgti ir į socialinių mainų teorijos aspektus, t. y.

Žmogiškųjų išteklių valdymas

Savanoriai suteikia savo žinias, įgūdžius bei pastangas, kurias jie panaudoja dirbdami ar veikdami organizacijoje. Žmogiškųjų išteklių valdymą M. Amstrong (2003) apibrėžia kaip strateginį, nuoseklų ir visapusį požiūrį į organizacijos žmogiškųjų išteklių valdymą ir ugdymą, kai kiekvienas šio požiūrio aspektas visiškai integruojamas į bendrą organizacijos valdymą. Kitas autorius J. Storey, teigia, kad tai išskirtinis požiūris į darbuotojų valdymą, siekiant konkurencinio pranašumo, kai strategiškai ugdomi pareigingi ir gabūs darbuotojai bei taikomi integruoti kultūriniai, struktūriniai ir personalo valdymo metodai. Šiuolaikiniame verslo pasaulyje žmogiškieji ištekliai vertinami labiau nei materialusis bendrovių kapitalas.

Nevyriausybinės organizacijos egzistuoja tam, kad spręstų bendruomenės problemas ir patenkintų jos poreikius. Šios problemos savo dydžiu paprastai nusveria organizacijos galimybes. Todėl nevyriausybinės organizacijos ieško tinkamos kvalifikacijos žmonių. Misija - teiginys, parodantis organizacijos uždavinius, tai galutinio organizacijos tikslo įvardijimas. Pasiekusi šį tikslą, organizacija taps nebereikalinga. Vizija - tai organizacijos įvaizdis. Tai nulemia ir savanorių...

Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo ištraukos:

1 straipsnis.

2 straipsnis.

2. Koordinuojančioji organizacija - Lietuvos Respublikoje veikianti nevyriausybinė organizacija, koordinuojanti ir užtikrinanti savanorių dalyvavimą priimančiųjų organizacijų organizuojamose savanoriškose veiklose.

3 straipsnis.

4 straipsnis.

5 straipsnis.

6 straipsnis.

1. Savanoriais gali būti 14 metų ir vyresni Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai esantys užsieniečiai.

7 straipsnis.

8 straipsnis.

9 straipsnis.

10 straipsnis.

11 straipsnis.

4. Rašytinėje dvišalėje arba trišalėje savanoriškos veiklos sutartyje apibrėžiami šalių įsipareigojimai bei atsakomybės, savanoriškos veiklos trukmė, išlaidų, išvardytų šio įstatymo 13 straipsnyje, kompensavimo arba apmokėjimo avansu, šios sutarties nutraukimo sąlygos. Savanoriškos veiklos sutartyje gali būti numatytos ir kitos sąlygos.
5. Atsižvelgdama į savanoriškos veiklos pobūdį ir jos vykdymą reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, priimančioji organizacija iš asmenų, norinčių vykdyti savanorišką veiklą, turi teisę reikalauti pateikti tokiai veiklai vykdyti reikalingus dokumentus ir (ar) duomenis, įrodančius atitiktį specialiuosiuose teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, keliamiems asmenims, norintiems vykdyti konkrečią savanorišką veiklą.
6. Viešojo administravimo subjektas, veikiantis kaip priimančioji organizacija, šio straipsnio 5 dalyje nurodytu atveju gali iš savanorio reikalauti tik tų dokumentų ir informacijos, kurių nėra valstybės registruose (kadastruose), žinybiniuose registruose, valstybės informacinėse sistemose ir kitose informacinėse sistemose, finansuojamose iš valstybės ar savivaldybės biudžeto ir (ar) valstybės pinigų fondų.

12 straipsnis.

2. Tarptautinės savanoriškos veiklos programos savanorių draudimo, draudimo įmokų kompensavimo sąlygos nustatomos tarptautinėje savanoriškos veiklos programoje, išskyrus atvejus, kai tarptautinė savanoriškos veiklos programa finansuojama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto arba kitų valstybės ar savivaldybės fondų lėšomis.

13 straipsnis.

6. Savanoriškos veiklos išlaidų, patiriamų vykdant savanorišką tarnybą, dydį, ir šių išlaidų apmokėjimo tvarką nustato savanoriškos tarnybos programą patvirtinęs tam tikros valdymo srities ministras.

14 straipsnis.

2016 m. gegužės 11 d.

tags: #socialiniu #darbuotoju #koordinuojanciu #savanoriu #veikla #patirtys