dr. Audrius Bitinas, dr. Visuomenėje pastaruoju metu netyla diskusijos apie socialinio draudimo ir darbo teisės pokyčius. Tai - geras ženklas, kadangi visuomenė turi įtakoti politikų sprendimus, kaip tvarkytis ir kaip gyventi valstybėje. Lietuvoje besibaigiantis pastarasis gilus ekonominis nuosmukis tiesiogiai kirto ir visuomenės bei valstybės gerovei - sumažintos pensijos, kitos socialinės išmokos ne tik jautriausioms visuomenės grupėms, bet ir sustojo aktyvios visuomenės dalies darbo užmokesčio augimas.
Valstybės socialinės politikos raida iškėlė daug klausimų: kokį socialinio draudimo ir darbo teisės modelį pasirinksime? Nesunku rasti skirtingų pavyzdžių: vienos valstybės toliau gina valstybės gerovės modelį (Skandinavija, Prancūzija), kitos liberalizuoja darbo santykius, tačiau išlaiko socialinio draudimo paketą (Estija), dar kitos prioritetą teikia rinkos santykiams bei žmogaus pasirinkimui dėl socialinės apsaugos (Didžioji Britanija).
Pagrindinės nuorodos į užsienio patirtis rodo, kad pokyčiai nėra vien Europos ar regiono fenomenas: augant darbo lankstumui, vis dažniau reiškiasi poreikis išmanyti socialinio draudimo ir darbo teisės sintezę. 1997-1998 m. Azijos ekonominės krizės bei 2008 m. krizės Japonijoje ir Pietų Korėjoje paskatino darbo santykių lankstumą, o šios šalys ieško naujų būdų užtikrinti sistemos stabilumą, kai gimstamumas mažėja ir tradicinės priemonės įgyvendinamos su nuosmukiais.
Įvertinus pastarųjų metų pokyčius, nėra pagrindo Manyti, kad tradicinis socialinis draudimas yra XX a. pradžios atgyvena vien dėl teisės į socialinę apsaugą. Tačiau tradicinis modelis reikalauja naujo, modernaus bei kompleksinio požiūrio. Netgi flexicurity koncepcija - lankstumo ir užimtumo garantijų balansas - evoliucionuoja, todėl reformos būtina įgyvendinti vienu metu visuose susijusiuose sektoriuose: socialiniame draudime, darbo teisėje ir užimtumo politikoje.
Lietuvoje ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas universalumo bei vienodumo principų plėtrai. Universalumas reiškia, kad sistema turi būti prieinama visiems gyventojams ir apimti visas socialinio draudimo rizikas; išvengti neteisingų privilegijų tam tikroms grupėms. Socialinio draudimo išmokos turi būti skiriamos pagal aiškias taisykles, taikomas kuo platesnei grupei. Tam tikros išimtys turi būti objektyviai pagrįstos. Vienodumas reiškia, kad vienoda sistema turi būti taikoma visiems, o socialinės sistemos turi būti valdomos socialinių partnerių.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
2007 m. rugsėjo 26 d. Konstitucinis Teismas savo nutarime pabrėžė, kad asmens teisė į socialinę paramą ir į socialinę apsaugą turi būti interpretuojama atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinį lygiateisiškumo ir proporcingumo principą. Tačiau šiandien tiek darbo teisėje, tiek socialinės apsaugos sferoje matome įvairiausių išimčių bei privilegijų: tam tikrų darbuotojų kategorijų darbo ir poilsio laiko normų skirtumai, pensijų sistemos ypatumai ir pan. Universalumo realizavimas nėra paprastas politiniu lygiu.
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad įstatymas, teismas ir kitos valstybės institucijos ar pareigūnai turi laikytis lygybės principo. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi formalios visų asmenų lygybės; tačiau tai nereiškia negalimumo diferencijuoti teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų atžvilgiu, kai tai yra būtina socialinės įvairovės valdymui. Vertinant, ar pagrįstas skirtingas reguliavimas, būtina įvertinti konkrečias teisinės padėties skirtumus ir situaciją darbo rinkoje.
Keičiasi darbo santykių ypatybės: atsirado nuotolinės darbo vietos (teledarbas), paspartėjo darbo procesai, įsiviešino savarankiškai teikiamų paslaugų modeliai. Ilgą laiką galiojusios garantijos darbuotojams (naktinio darbo trumpinimas, papildomos atostogos įstatymu, apsauga nuo atleidimo) nebepakankina realių rinkos poreikių. Todėl būtina derinti šiuolaikinius darbo įstatymus su pasikeitusiais darbo principais, siekiant užtikrinti darbuotojų saugą, sveikatą bei teises į poilsį.
Darbo kodekso 144 straipsnyje įtvirtintas ne ilgesnės kaip 40 valandų trukmės darbo savaitės standartas, tačiau kiti teisės aktai gali nustatyti išimtis. Straipsniai 145 ir 167 suteikia įgaliojimus Vyriausybei nustatyti įvairias išimčių kategorijas ir jų atlyginimo bei poilsio sąlygas. Konstitucinis Teismas analizuoja, ar tokių išimčių diegimas atitinka universalumo principą - būtina derinti išimčių dydį ir jų paskirtį su socialiniais partneriais ir jų siūlymais.
Vyriausybė savo sprendimus turi priimti kartu su socialiniais partneriais, o jų nuomonės turi būti įtrauktos į galutinius sprendimus. Taip pat svarbu įvertinti, ar reguliavimą galima tvirtinti lokaliais aktais ar kolektyvinėmis sutartimis. Darbo ypatybės, tokios kaip protinė ar emocinė įtampa, turi būti pagrįstos tyrimais ar ekspertais. Tai padėtų užtikrinti tinkamą, saugią ir sveiką darbo aplinką visiems darbuotojams.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Tyrimų kontekste svarbus yra nuoseklus požiūris į visuomenės socialinį ugdymą ir įgūdžių lavinimą. Socialiniai įgūdžiai, savarankiškumas ir atsakomybė yra būtini komponentai formuojant atsakingą, įtraukiančią ir inovatyvią visuomenę. Taip pat aktualu nuomonės apie socialinę apsaugą, universalumą ir lygiateisiškumą įtraukti į edukacines programas ir viešąją politinę diskursiją.
Universalumas ir vienodumas darbo teisėje: praktinės gairės
- Universalumas: sistema turi būti prieinama visiems gyventojams, apimti visas socialinio draudimo rizikas, be nepagrįstų privilegijų.
- Vienodumas: vienoda sistema visiems, su socialinių partnerių dalyvavimu vertinant poreikius ir proporcingumą.
- Teisiniai pagrindai: Konstitucijos 29 straipsnis ir Konstitucinio Teismo nutarimai dėl teisės į socialinę apsaugą bei lygiateisiškumo principų taikymo.
- Reguliavimo mastas: darbo laiko normas, pailgintas atostogas ir kitas garantijas turi būti keliamos į atitinkamą jų poreikį bei darbo pobūdį kreipiant į socialinius partnerius.
Teisės šaltiniai rodo, kad teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal darbo pobūdį, siekiant užtikrinti tinkamas sąlygas, o techniniai sprendimai turi būti priimami remiantis tyrimais ir ekspertų nuomone. Vyriausybė privalo įtraukti socialinius partnerius į procesą ir vengti vienosšališkų sprendimų, kurie gali paveikti darbuotojų saugą ir sveikatą.
| Kryptis | Aprašymas | Papildomi įsipareigojimai |
|---|---|---|
| Universalumas | Visi gyventojai turi teisę į socialinę apsaugą; išmokos skiriamos pagal aiškias taisykles | Objektyvios išimtys pagrįstos tikrose situacijose |
| Vienodumas | Vienoda sistema visiems; socialinės partnerių kontrolė | Priežiūra ir atitikties kontrolė |
| Darbo laikas | 40 valandų savaitė, galimos išimtys | Lankstus reguliavimas pagal įtampą, darbo pobūdį |
| Socialinis draudimas | Visapusiškas rinkinys išmokų | Prieinamumas, aiškios taisyklės |
Tačiau praktikoje iššūkiai yra: išimtys dažnai sukelia diskusijas dėl lygybės ir teisingumo principų. Konstitucinis Teismas ragina derinti universalumą su realiomis darbo rinkos sąlygomis, įtraukiant socialinius partnerius į sprendimų priėmimo procesą. Todėl būtina toliau kelti klausimus, kaip subalansuoti darbuotojų saugą, užtikrinti tinkamą poilsio laiką ir kartu nepabrėžti pernelyg didelio biurokratinio reguliavimo naštos.
Socialinių sluoksnių, jų įtakos ir pokyčių kontekste svarbu suprasti, kaip įvairios teorijos, tokios kaip Sorokino socialinis mobilumas, gali įtakoti politikos formavimą. Socialinė aplinka ir iš jo kylantys pokyčiai lemia tai, kaip žmonės įsitraukia į darbo rinką, kokias funkcijas vykdo šeima, draugai, mokykla ir žiniasklaida. Vartotojiškoji visuomenė ir kapitalizmo įtaka formuoja prioritetus, kuriuos politikai turi įvertinti rengdami socialinę politiką, kad ji tarnautų visuomenės gerovei ir skatintų socialinę sanglaudą.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
tags: #socialinio #gyvenimo #jurisprudencija