Socialinis darbas, kaip profesinė veikla, yra paplitęs visame pasaulyje, taigi Lietuvoje socialinis darbas taip pat nebenaujas reiškinys. Nors mūsų visuomenės gyvenime tai viena iš naujausių profesijų. Socialinis darbas dar besivystanti sistema, kuri orientuota ne vien į bendruomenės gerovę, taip pat ir į atskirų asmenų gerovę. Socialinis darbas pradžioje orientavosi į savanorišką sistemą ir palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratiniai gerovei.
Socialinio darbo tikslas yra socialinių problemų sprendimas, kurios atsiranda kai žmogus susiduria su bendruomene ir visuomene. Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, jog socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui.
Socialinis darbas, paremtas socialinio darbo, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų ir vietinių žinių teorijomis, įtraukia žmones ir struktūras, kad išspręstų gyvenimo iššūkius ir pagerintų gerovę. Socialinis darbuotojas kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua. Anot Johnson (2001), profesinė rolė - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis.
Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko aplinka, kurioje formuojasi jo vertybės, emocinis saugumas, socialiniai įgūdžiai ir požiūris į pasaulį. Būtent šeimoje vaikas pirmą kartą patiria rūpestį, meilę, pagarbą, mokosi bendrauti, spręsti problemas, pasitikėti savimi ir kitais. Kai vaikas auga saugioje, stabilioje ir palaikančioje aplinkoje, sudaromos tvirtos prielaidos jo visapusiškam vystymuisi. Socialinis darbuotojas dirba socialinį darbą su vaiku ir šeima, konsultuodamas juos individualiai ir grupėmis, teikia emocinę bei socialinę pagalbą.
Jo tikslas - ne tik spręsti esamas problemas, bet ir stiprinti šeimos gebėjimą savarankiškai rūpintis savo gerove. Socialinis darbuotojas siekia didinti šeimos motyvaciją dalyvauti kompleksinės ar prevencinės pagalbos teikimo procese, pozityvios tėvystės mokymuose, šeimos stiprinimo programose, nesmurtinio elgesio mokymo programose, priklausomybių ligų gydymo bei kitose programose. Taip pat socialinis darbuotojas teikia šeimai reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės bei socialinius įgūdžius, skatina glaudesnį šeimos ryšį su socialine aplinka, padeda įsitraukti į bendruomenę. Socialinis darbuotojas tarpininkauja ir atstovauja šeimoms, siekdamas gerinti šeimos ir vaiko gyvenimo kokybę.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbuotojo vaidmuo
Dirbant su šeimomis socialinis darbuotojas laikosi konfidencialumo, vadovaujasi žmogiškomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais bei empatija. Socialiniame darbe ypatingai svarbus darbuotojo ir kliento santykis, kuris pradeda formuotis jau nuo pirmojo kontakto. Pasitikėjimu grįstas ryšys yra būtina sąlyga sėkmingam pagalbos procesui, tačiau praktikoje jis ne visada lengvai užmezgamas. Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai, yra šeimų nenoras keisti savo gyvenimo situacijos ir motyvacijos stoka.
Sunkumus patiriančios šeimos neretai neigia turinčios problemų, mano, kad apie jas kalbėti yra nepriimtina, vengia atvirumo. Dalis šeimų yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo, net jei jis yra žalingas vaikams, ir nemato prasmės jį keisti. Socialinis darbuotojas neretai susiduria su nepasitikėjimu, pasipriešinimu, neigiamu požiūriu į teikiamą pagalbą ir į specialisto pastangas keisti ilgus metus ar net kelias kartas formuotą gyvenimo būdą. Šeimos kartais baiminasi institucijų, bijo galimų pasekmių, todėl vengia bendradarbiauti. Tai tampa rimta kliūtimi siekiant ilgalaikių ir tvarių pokyčių. Nepaisant šių iššūkių, socialinio darbuotojo veikla išlieka itin reikšminga. Specialistas ne tik padeda spręsti problemas, bet ir stiprina šeimos vidinius resursus, ugdo atsakomybę, skatina savarankiškumą, padeda atrasti stipriąsias puses.
Socialinio darbuotojo vaidmuo dirbant su globėjais
Globėjai augindami tėvų globos netekusius vaikus, susiduria su įvairiomis problemomis, todėl neretai į pagalbą ateina socialines paslaugas teikiantys darbuotojai (Snieškienė, 1999). Lietuvoje, dažniausiai už vaikų apsaugą atsakingi teritoriniai vaiko teisių skyriai, kurie planuoja ir vykdo prevencinę darbo programą su tėvais, vertina ir sistemina gautas žinias apie neprižiūrimus, be tėvų priežiūros likusius vaikus, analizuoja įvaikinimo klausimus, rekomenduoja ir paskiria pedagoginę, teisinę pagalbą, gina vaikų interesus, esant poreikiui tarpininkauja teisme ir t.
2018 metų sausio 19 dieną buvo patvirtintas „Globos centro veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašas“, kuriame patvirtinta globos centro veiklos tikslas ir funkcijos. Apraše numatomos socialinio darbuotojo, dar kitaip vadinamo globos koordinatoriaus paslaugos. Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai. Kiekvienam globėjui yra priskirtas socialinis darbuotojas (globos koordinatorius), kuris jų šeimai teikia paslaugas ir yra atsakingas už pagalbą globos metu.
Globėjai atlieka labai svarbų vaidmenį globojamo vaiko ir biologinės šeimos bendravime, todėl labai svarbu, kad vaikas būtų paruošiamas susitikimams su šeima, o globėjai turėtų žinių, kaip pasiruošti susitikimams. Šiame etape svarbu, jog specialistai dirbantys su šeima teiktų profesinę paramą ryšio su biologine šeima palaikymui. Globėjai teigia, jog vertina socialinių darbuotojų įsitraukimą š problemų sprendimą, žmonės teigia, jog vertina specialistų pagalbą planuojant biologinių šeimų susitikimus, globėjai įvardina, kad viena iš didžiausių pagalbų tai bendradarbiavimas tiek su globėjais, tiek su biologiniais vaiko tėvais, specialistai sudaro veiksmų planą. Kartais globėjams sunku palaikyti kontaktą su tėvais, todėl šį pagalba globos procese yra labai vertinama (Austerberry, et. al., 2013).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Darbo su globėjais ir biologiniais vaiko tėvais procese svarbus informacijos perdavimas. Anot Harber ir Oakley (2012). Kalbant apie pagalbą globėjams, galima teigti, kad paslaugų sistema yra skurdi, Lietuvoje socialiniai darbuotojai labiau suinteresuoti dirbti su biologinėmis šeimomis, negu su globėjais. Didžiausią paramą šeimos galėjo gauti iš vaiko teisių specialistų, tačiau galima teigti, kad parama buvo nepakankama. Nesenai pradėjus steigtis globos centrams, kurių klientų tikslinė grupė globėjai ir globojami vaikai. Sunku vertinti paslaugų kokybė, tačiau jau vien tai, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su šia tiksline grupe yra pagirtina.
Per pastaruosius metus labai pasikeitė požiūris į vaiko gerovę. 201 8 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau - Įstatymas). Šių metų sausio mėnesį įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, o tai rodo, jog įstatymas vis dar keičiasi. Įstatymo dėmesio centre yra kaip užkirsti kelią smurtui šeimoje ir vaikų nepriežiūrai. Pirmiausia tėvai yra tie, kurie auklėja ir rūpinasi vaikais. Pažvelgus plačiau, į šį sudėtingą procesą, padedantį vaikui tapti suaugusiu, daugiau ar mažiau yra įtraukti kiti asmenys - tai ir giminaičiai, mokytojai, globėjai bei kiti asmenys, turintys kontaktą su vaiku.
Kai šis procesas rimtai sutrinka Įstatymas apibūdina procesus, kurie turi būti pradėti, siekiant išspręsti problemas ir įveikti sunkumus. Jog Įstatymas būtų įgyvendintas buvo sukurtos naujos funkcijos, tokios kaip mobilios komandos, atvejo vadybininkai. Įvardinta tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus (toliau - TBK) funkcijos pagalbos procese vaikui ir šeimai. Vaikų globos galimybės buvo praplėstos. Įteisintas ir suaktyvintas tarpusavio bendradarbiavimas ir konsultacijos. Iš tikrųjų į pagalbos procesą gali būti įtrauktos visos organizacijos, kurios yra susijusios su vaikų ir jaunimo priežiūra, tai ir mokykla, sveikatos priežiūros įstaigos, dienos centai, bendruomeniniai vaikų globos namai, savarankiškumo/ lydimieji būstai, policija. Įtraukimas į pagalbos procesą priklauso nuo esamų problemų, kurias norima išspręsti.
Atvejo analizės pavyzdžiai
Šio straipsnio pagrindą sudaro 5 pavyzdžiai, kuriuos parašė praktikai, kadangi norime ir toliau kalbėti apie praktiką/ realybę. Daugelis skaitytojų atpažins socialinių darbuotojų ir atvejų vadybininkų, kurie parašė pavyzdžius, keliamas problemas, temas ar klausimus. Kiti skaitytojai gali neatpažinti paminėtų temų, kadangi gali skirtis jų požiūris ar užduotys.
Pavyzdys 1: Darbas su priklausomybę turinčia šeima
Pirmasis pavyzdys paraišytas atvejo vadybininkės. Jos dėmesio centre yra mamos alkoholio priklausomybės problema. Lieka neaišku, kaip šiame pavyzdyje yra įsitraukusi Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba. Šeimą sudaro trys asmenys - mama, jos partneris ir paauglys sūnus. Mama turi alkoholio priklausomybės problemą. Šeimos gyvenimo sąlygos yra skurdžios ir jų gyvenamoji vieta nutolusi nuo miesto ir dėl šios priežasties jiems sudėtinga pasinaudoti socialinėmis paslaugomis. Moteris nedirba ar dirba tik atsitiktinius darbus, kadangi alkoholio vartojimas turi didelį poveikį jai. Ji negali susitvarkyti su kasdieninėmis problemomis - tokiomis kaip darbas ar sūnaus mokymosi problemos. Tai ją labai erzina/ liūdina ir dėl alkoholio vartojimo jos emocijos siūbuoja. Ji emocionali, verksminga ir impulsyvi.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Jos emocinė ir fizinė būklė blogėja. Po pokalbio su šeimos socialine darbuotoja, siekiant padėti spręsti iškilusias problemas, sutarėme pradėti atvejo vadybos procesą, kadangi norėjome įtraukti daugiau jos aplinkos žmonių. Jos brolį ir partnerį pakvietė į susitikimą. Moters brolis nėra priklausomas nuo alkoholio ir nori jai padėti. Bet jos brolis jau praradęs tikėjimą ja. Jos partneris taip pat turi alkoholio vartojimo problemą, tačiau nori palaikyti moterį, tačiau tam jam trūkstą socialinių įgūdžių. Klientė atvyko į susitikimą ir aiškiai matėsi, jog yra vartojusi alkoholio. Moteris buvo emocionali ir susitikimas nevyko sklandžiai. Ji atsisakė visos jai siūlomos pagalbos ir staiga išbėgo iš susitikimo. Mes nusprendėme nesukelti didesnio streso ir suteikti mamai daugiau laiko. Sutarėme, kad moteris du mėnesius galės pagalvoti dėl reabilitacijos.
Atvejo vadybininkė ir socialinė darbuotoja sudarė pirmąjį pagalbos šeimai planą, kurio pagrindiniai tikslai buvo užmegzti kontaktą su kliente ir motyvuoti ją priimti pagalbą dėl priklausomybės. Plane taip pat buvo numatyta, jog socialinė darbuotoja motyvuos klientę ir suteiks informaciją apie gydymąsi, taip pat kai moteris bus pasiruošusi priimti sprendimą dėl gydymosi, jai padės emociškai pasiruošti susitikimui. Į antrąjį susitikimą moteris atvyko kartu su broliu. Jis labai palaikė moterį ir motyvavo ją gydytis. Ji buvo ramesnė ir apsisprendė ieškoti pagalbos. Su socialinės darbuotojos pagalba moteris buvo pasiruošusi pradėti gauti priklausomybės terapeuto konsultacijas, siekiant geriausios gydymo priemonės. Socialinė darbuotoja turėjo sunkiausią užduotį, ne tik motyvuoti klientę siekti pagalbos, bet padėjo jai suvokti problemos rimtumą.
Pirmasis susitikimas nebuvo labai sėkmingas. Laimei nesėkmingas susitikimas neužblokavo nei atvejo vadybininkės, nei socialinės darbuotojos ieškoti būdų, kaip įveikti problemas. Vietoj to, jog kaltintų moterį, atvejo vadybininkė kartu su socialine darbuotoja buvo atviros situacijos analizei. Joms buvo aišku, jog moteris jautėsi beviltiškai. Joms buvo aišku, kad gydymas bus efektyvus tik tada, kai klientė pati norės pakeisti situaciją ir įveikti alkoholio vartojimo problemą. Vien tik spaudimas iš išorės nepadės. Buvo pastebėta, jog moteris nėra viena. Jos brolis, kaip ir partneris norėjo padėti. Bet jos brolis buvo jau praradęs viltį. Jis tikriausiai jau buvo dėjęs daug pastangų prieš tai ir nesulaukė jokio rezultato. Atvejo vadybininkė su socialinės darbuotojos pagalba sukūrė moteriai galimybę pradėti iš naujo. Tai jos padarė aiškiai suformulavusios pirmąjį tikslas, o tai buvo veiksmingos vėlesnės pagalbos prielaida. Pagalbos šeimai plane buvo aiškiai įvardinta, jog moteriai skiriama maksimaliai du mėnesiai, per kuriuos ji turėtų dirbti su savimi ir įgauti motyvacijos priklausomybės nuo alkoholio problemai spręsti.
Aiškiai suformulavus pirmąjį tikslą, buvo labai aišku ir moteriai ko iš jos tikimasi. Socialinės darbuotojos požiūris buvo, jog priklausomybė nėra pats asmuo. Lygiai taip pat kaip ir asmuo su negalia, nėra vien tik negalia, bet jis/ ji turi negalią ar ligą su kuria turi susitvarkyti. Moteriai buvo suteikta maksimalus terminas tikslui pasiekti t.y. 2 mėn. Moteriai buvo aišku, kad ji turi pasirinkimą - ar kažką daryti, ar ne.
Pavyzdys 2: Realistiškas planavimas
Pirmajame pavyzdyje buvo atskirta, ties kuo buvo dirbama pirmiausia ir kokie numatyti kiti žingsniai. Moteriai nebuvo suformuluoti visi tikslai iš karto, jog ji vienu metu juos turėtų pasiekti. Praėjus atvejo vadybos posėdžiui socialinis darbuotojas gauna pagalbos šeimai planą, kuriame yra nemažai uždavinių klientui ir socialiniam darbuotojui, siekiantiems, kad šeimoje įvyktų pokyčiai. Pasiekti pokyčių duodamas įvairus terminas nuo mėnesio iki pusės metų ar ilgiau. Dirbant ir vykdant daugybę užduočių yra sudėtinga pastebėti teigiamus pokyčius dėl paprastos žmogiškos priežasties, mūsų klientai nėra laisvi 24 valandas per parą ir tik užsigeidus, negali ateiti pas socialinį darbuotoją konsultacijai.
Ir planuojant vizitus pas socialinį darbuotoją ar socialiniam darbuotojui lankantis šeimoje (nepamirškime, kad socialinis darbuotojas dirba su 15 šeimų) mėnesio ar dviejų eigoje sudėtinga pastebėti teigiamų pokyčių, nes šeima pagal planą vykdo dar 4-5 užduotis pvz. Lanko psichologą, tėvystės įgūdžių programą, planuoja su vaikais vizitus pas gydytojus ir pan. O dar socialinis darbuotojas konsultuoja trimis temomis apie vaikų auklėjimą, pozityvų bendravimą, taisyklių bei ribų nustatymą ir t.t. (!) Taigi užduotys žingsnis po žingsnio šeimai ir socialiniam darbuotojui gali būti veiksmingesnės. Kalba eina apie pagalbos šeimai plano sudarymą su konkrečia viena-dvejomis užduotimis klientui ir socialiniam darbuotojui pvz. kliento emocinė būsena neleidžia jam tinkamai nustatyti taisyklių bei ribų savo vaikams, tuomet pagalbos šeimai plane planuokime užduotis susijusias su emocinės būsenos stiprinimu: psichologo konsultacijos ir socialinio darbuotojo konsultacijos pasitikėjimo savimi klausimais, išsprendus šią problemą, tobulėkime toliau ties kitomis šeimos problemomis.
Socialinis darbuotojas, kuris parašė šį pavyzdį atkreipia dėmesį į realistiškus planus/ balansą tarp reikalavimų, kurie numatyti Pagalbos šeimai plane, ir kliento “kasdieninių” įsipareigojimų, tokių kaip namų ruoša, sodo priežiūra, darbas, kuriame gali būti reiklus vadovas ar bet kokios kitos pareigos. Išskiriant konkrečias užduotis ir suformuluojant prioritetus, ties kuo norima dirbti pirmiausia, reikia sudaryti skirtingus Pagalbos šeimai planus, kurie seka vienas paskui kitą. Kaip buvo minėta pirmajame pavyzdyje. Tokiu būdų formuluojant tikslus tampa aiškiau, ką reikia pasiekti. Dirbant mažais žingsneliais asmeniui suteikiamas pasitenkinimas ir keliamas jos pasitikėjimas savimi. Per daug užduočių vienu metu sukelia chaosą ir mažina koncentraciją. Gali pradėti kilti klausimai “Nuo ko pradėti? Ką daryti pirmiausi? Gerai stebėdamas ir komunikuodamas atvejo vadybininkas, padedamas socialinio darbuotojo, pastebės kada yra per dideli žingsniai ar skirta per daug užduočių vienu metu. Tai labai individualus procesas. Kaip dažnai mes sakome “Žmonės yra skirtingi...”. Pokyčiams reikia laiko. Kartais reikia žymiai daugiau laiko nei vadovai nori suvokti ir priimti tą faktą. Norint atsižvelgti į minėtus aspektus, būtina sąlygą yra geras bendradarbiavimas tarp atvejo vadybininko ir socialinio darbuotojo bei kitų institucijų.
Pavyzdys 3: Jautrus situacijos vertinimas
Dėl itin jautrios situacijos buvo nuspręsta nepradėti atvejo vadybos. Spalio mėnesį gavau naują šeimą. Trumpai aprašysiu situaciją. X šeima nebuvo iki to žinoma mūsų centrui su ja nebuvo dirbamas socialinis darbas, paslaugos nebuvo teikiamos. Informaciją apie šeimą gavome iš TBK, kartu gavome ir rekomendacijas iš „Užuovėjos“ (red. pastaba vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centras). Minėtoje X šeimoje nepilnametė patyrė seksualinę prievartą ir smurtą. Mergina seksualinę prievartą ir smurtą patyrė ne šeimoje, bet iš bendraamžio. Ji kelias dienas buvo nuvykusi ištyrimui į Užuovėją.
Pagal dabartinę darbo su šeimomis tvarką šeimai turėtų būti organizuojama atvejo vadyba, tačiau mano vadovai paskyrė man dirbti su šeima be vadybos ir įvertinti paslaugų poreikį. Labai džiaugiausi šiuo sprendimu, dėl to, kad problema dėl kurios su šeima buvo pradėtas socialinis darbas labai jautri. Aplankius šeimą iš karto buvo aišku, kad jiems sunku kalbėti apie įvykusį patyrimą, jie labai užsidarę savyje, jautėsi nepasitikėjimas, nenoras kalbėti apie šią problemą „garsiai“. Šiuo atveju šeimos nariai prašė tik psichologinės pagalbos mergaitei. Jeigu šeimai būtų pradėta atvejo vadyba į procesą automatiškai būtų įtraukti ir kiti asmenys/dalyviai ir šeimai galimai būtų dar sunkiau atsiskleisti ir priimti pagalbą.
Vertinant šios šeimos situacija smagu, kad vadovai leido su šeima dirbti be atvejo vadybos. Visų pirma dėl to kad problema labai intymi ir jautri, šeimai reikia laiko susivokti ir priimti pagalbą, socialiniam darbuotojui reikia laiko užmegzti ryšį, labiau pažinti šeimą, įvertinti realią situaciją ir apgalvoti galimos pagalbos variantus. Taip pat džiugu ir dėl to, kad buvo pasižiūrėta į šeimos atvejį individualiai. Šiame pavyzdyje patraukia dėmesį, kad bent kol kas, organizacijos vadovas nusprendžia neįtraukti atvejo vadybininkės ir vadovauti procesui paskiria socialinį darbuotoją. Toks sprendimas atrodo išmintingas dėl labai jautrios situacijos ir šeimos narių nevilties. Taip elgiantis buvo mintis, palaikyti/ suteikti pagalbą ne per daug formaliai.
Organizacijai šeimą nukreipė TBK, taip pat buvo gauta rekomendacija iš “„Užuovėja“ (vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos centras). Policija buvo informuota. Socialinis darbuotojas labai džiaugėsi, jog nebuvo pradėta minėta procedūra. Tai tikriausiai buvo padaryta gerai apsvarsčius informaciją gautą iš tėvų, TBK ir “Užuovėjos”. Tai labai aiškus pavyzdys, kuris iliustruoja, kaip svarbu vadovautis požiūriu, kuriame atkreipiamas dėmesys į įsitraukusių asmenų individualius poreikius, patirtis, emocijas ir kokį tikslą norima pasiekti. Šis pavyzdys iliustruoja socialinio darbuotojo pastangas sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstus santykius su klientu, jautrumą. O toks darbas reikalauja laiko. Vėl gi suformuluoti ir terminai.
Pavyzdys 4: Atvejo vadyba skyrybų atveju
Šis pavyzdys bendrais bruožais apibūdina atvejo vadybos procesą šeimos skyrybų atveju. Tai buvo ilgas procesas, kuris dėl kruopštaus atvejo vadybininkės darbo išsisprendė sėkmingai. Gauta informacija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kad šeimoje augančio vaiko atžvilgiu nustatytas I grėsmės lygis. Kadangi tėvui parvežus dukrą į namus, pas motiną, kuri buvo galimai neblaivi, agresyvi ir naudojo smurtą nepilnametės tėvo atžvilgiu. Iškvietus policijos pareigūnus moteris atsisakė pasimatuoti blaivumą.
Pradėjus teikti paslaugas, atvejo vadybininkas drauge su socialiniu darbuotoju vyko susipažinti su motina ir vaiku. Pirmiausiai buvo pristatytas atvejo vadybos procesas, specialistai, paslaugų spektras ir kokie bus tolimesni veiksmai. Šio apsilankymo metu buvo surinkta pagrindinė informacija apie šeimą, jos artimą aplinką, kitas įstaigas, kurios teikia paslaugas. Drauge su paslaugų gavėja identifikuotos pagrindinės problemos, galimi keistini dalykai ir numatyti problemų sprendimo būdai naudojantis paslaugomis. Kadangi pokalbio metu motina emocionaliai buvo jautri, sutrikusi dėl šeimoje vyraujančių santykių, tėvo vaidmens dukros gyvenime, galimai pačios žalingai vartojimų alkoholinių gėrimų ir kitų prieštaringų minčių. Konsultacijos metu moteriai teikta psichosocialinė pagalba, pasiūlyta užregistruoti psichologo konsultacijoms.
Sekantis žingsnis minėtų specialistų susipažinimas su vyriškiu, vyriškiui pristatymas atvejo vadybos proceso, paslaugų spektro ir tolimesnių veiksmų sekos. Išklausyta vyriškio nuomonė ir pozicija dėl patiriamų sunkumų bendravime su motina., vaiko auginime. Aptarti problemų sprendimo būdai naudojantis paslaugomis, atsižvelgiant jog vyriškis gyvena kitame mieste. Atvejo vadybininkas išsiunčia informaciją, pagal individualų šeimos poreikį, įvairių įstaigų specialistams dėl organizuojamo atvejo nagrinėjimo posėdžio. Renkasi informaciją apie š...
Vertybių vaidmuo pagalbos klientui socialinio darbo procese
Mes stengiamės padėti klientams, todėl jiems svarbu kaip į juos žiūrima, kaip reaguojama, kas jiems sakoma. Tai parodo mūsų kaip specialistų vertybes, o procese visa tai svarbu norint teigiamai padėti klientui ir jį nukreipti teisinga linkme. Pagalbos procese svarbu islikti zmoisgisku, nereikia versti klientu daryti ar elgtis kaip norisi mums, t.y. darbuotojams. Kaip tu elgiesi su zmogumi, taip zmogus atliepia ir tau, matosi ar zmogus patenkintas mano darbu, mano pokalbiais ir kitais uzsiemimais.
Kokios vertybes darbuotojas turės savo darbe, tokias bandys klientams įdiegti, kuriems jų trūksta. Kadangi vertybės padeda pasirinkti kas svarbu kas būtina ir privaloma, tai jos palengvina sunmius pasirinkimus soc. darbe. Soc. darbuotojas dažnai priima sprendimus kurie labai įtakoja kitų gyvenimus ar keičia juos iš esmės. Darbuotojas stebi ir mato klienta is sono, visas jo vertybes ir t.t.
Mano darbe, klientai dažniausiai būna nemotyvuoti ir jie nesistengia nieko siekti, tai parodo jų vertybių susiformavimo lygį. Darbuotojas visada viską bando apžvelgti iš visų pusių, bando ieškoti keletos problemų sprendimo būdų ir tada bandyti juos pritaikyti konkrečiai situacijai. O klientai dažniausiai tik laukia pagalbos, net nesistengdami patys ieškoti problemos sprendimo būdų. Darbuotojas yra profesionalas , o klientas zmogus, kuriam reikia pagalbos. Jos nebutinai turi skirtis, bet tai priklauso nuo pačių žmonių.
Klieto verrybes nelaimes atbeju buna susilpnejusios arba prarastos. Klientai, su kuriais dirba socialiniai darbuotojai turi įvairių socialinių problemų, slipnybių, kurias jie ir laiko savo svarbiausiomis vertybėmis. Turimomis jau susiformavusiosmis vertybemis. Gyvenimo patirtimi.
tags: #socialinio #darbuotojo #vaidmuo #pagalbos #procese