Socialinis darbas yra profesija, kurios tikslas - padėti asmenims, atsidūrusiems socialinėje atskirtyje dėl įvairių priežasčių, savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemos sprendimas turi gilias istorines šaknis, tačiau profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis tik XIX a. Vakarų visuomenėse. Šiuolaikinėje visuomenėje socialinis darbas yra specializuota socialinės apsaugos forma, teikianti individualizuotą pagalbą asmenims, kuriems nepakanka materialios paramos. Profesionalaus socialinio darbo pradžia siejama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu XIX a. pabaigoje.
Socialinio Darbuotojo funkcijos ir kompetencijos
Socialinis darbuotojas yra specialistas, teikiantis pagalbą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėtį ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu, šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.
Trys veiksniai, įtakojantys socialinį darbą:
- Žinios
- Vertybės
- Įgūdžiai
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką. Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Socialinio darbo žinios yra pasiskolintos iš įvairių disciplinų. Dėl šios priežasties socialinio darbo žinios yra sunkiai identifikuojamos ne tik su socialiniu darbu nesusijusių žmonių, bet ir pačių darbuotojų.
Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Svarbu, kad socialinis darbuotojas nuolat vystytų savo kompetencijas, gebėjimus ir žinias, kad galėtų atlikti savo darbo funkcijas kokybiškai ir tinkamai reaguotų į iššūkius, su kuriais susiduria. Tai gali apimti savęs vertinimą, refleksiją, mokymąsi, taip pat reikia turėti gerą palaikymo ir paramos sistemą siekiant gerų darbo rezultatų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas.
Apibrėžimas ir teorijos funkcijos
Apibrėžimas: Teorija - (gr. theoria - stebėjimas, tyrimas): įvairaus pobūdžio ir masto tikrovės reiškinių aiškinimas. Abstraktus mokslinio reiškinio aiškinimas, atitinkantis moksliškumo kriterijus. Idėjų visuma, įgalinanti paaiškinti įvairius reiškinius. Teorija aiškina kaip ir kodėl tam tikri faktai tarpusavyje yra susiję. Teorijos funkcijos: Apibrėžti (kas vyksta?), Paaiškinti (kodėl vyskta?), Prognozuoti (kas bus toliau?).
Socialinio darbo praktikos intervencija numatoma ten, kur žmonės sąveikauja su savo aplinka: socialinėmis sistemomis ir žmonėmis, esančiais tam tikroje gamtinėje aplinkoje. Tai turi būti darbas ne žmonėms, bet su žmonėmis, pasirenkant atitinkamus veiklos metodus, kurie didina žmonių viltį, savigarbą, gebėjimus, potencialą konfrontuoti ir kelti iššūkius galios priespačai bei struktūriniams socialinio neteisingumo šaltiniams.
Socialinio darbo raida Lietuvoje
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis atkūrus nepriklausomybę 1990 m. Socialinio darbo vėlyvą raidą lėmė politiniai pokyčiai, kultūriniai veiksniai ir silpna ekonomika. Nuo 1990 m. ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą, išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. 21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, tačiau, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas. Nuo 2004 m. kasmet rugsėjo 27 d. minima Socialinių darbuotojų diena.
Nuo 2015 metų sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo pakeitimai, kurie atskiria socialinį darbą nuo kitų socialinių paslaugų sričių. Dirbti socialiniu darbuotoju gali asmenys, kurie yra įgiję socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį laipsnį ir turi socialinio darbuotojo kvalifikaciją; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą kvalifikacinį laipsnį ir yra baigę socialinio darbo studijų programą; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijo kitą socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį laipsnį ir išklausė bei atsiskaitė už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje; arba iki 2014 m. gruodžio 31 d.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialiniai darbuotojai privalo savo profesinę kompetenciją tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus. Iš 16 val., tik 60 proc. turi būti surinkta pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; aukštųjų mokymo įstaigų, vykdančių socialinio darbo studijas, patvirtintas socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo programas; Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą, kitas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar Departamento patvirtintas programas arba dalyvaujant supervizijoje. Profesinės kompetencijos tobulinimas yra neatsiejamas nuo kompetencijų vertinimo ir įsivertinimo.
Socialiniai darbuotojai savo profesinės kompetencijos tobulinimo poreikius įsivertina pagal atskiras kompetencijų rūšis ir įvertina pats kurias kompetencijas jis turėtų patobulinti, kad galėtų kuo geriau ir profesionaliau atlikti savo funkcijas ir, svarbiausia, padėti klientams. Rekomenduojama įsivertinimo rezultatus aptarti su vadovu arba kolega. Socialinių paslaugų įstaigos, organizacijos biudžete privalo būti numatyta lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai tobulinti.
Etiniai dilemų pavyzdžiai ir kompetencijos tobulinimas
Socialinio darbo kompetencijos sudedamosios dalys: Žinios (specifinės socialinio darbo žinios, pasiskolintos iš kitų socialinių mokslų), Vertybės (nuovokumas ir jautrumas etiniams sunkumams), Įgūdžiai (įžvalgumas ir pagrįstumas veiksmams). Nuolatinis žinių tobulinimas ir kompetencijų ugdymas yra būtinas siekiant užtikrinti kokybišką pagalbą ir socialinį teisingumą. Socialiniai darbuotojai nuolat tobulina savo kompetencijas dėl įvairių iššūkių, tokių kaip socialinė atskirtis, psichologinės traumos ar ekonominiai sunkumai.
Apžvelgiant etinius klausimus, socialinis darbas siekia ginti žmogaus teises visuose lygmenyse ir skatinti tarptautinį socialinį teisingumą. Socialinio vystymo pagrindas - biopsichosocialinis ir dvasinis įvertinimas bei intervencijos integruojant mikro ir makro lygius, įtraukiant daugialypes sistemas, tarpsektorinį ir tarpprofesinį bendradarbiavimą, siekiant tvarių raidos rezultatų. 2016 metų socialinių darbuotojų veiklos devizas yra „Visuomenės klesti, kai žmonių orumas ir teisės yra gerbiamos“.
Žmogaus teisių gynimas motyvuoja socialinį darbą, tačiau žmogaus teisės egzistuoja su kolektyvine atsakomybe. Kasdieniniame gyvenime žmogaus teisės gali būti įgyvendintos, jei žmonės prisiima atsakomybę už šalia esančius ir aplinką bei kuria abipusiškus santykius bendruomenėse. Svarbiausias tikslas yra žmogaus teisių gynimas visuose lygmenyse bei žmonių tarpusavio atsakomybės siekiant gerovės ir darnos su gamta.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Socialinio darbo praktikos intervencija turi būti vykdoma ten, kur žmonės sąveikauja su savo aplinka: socialinėmis sistemomis ir žmonėmis, esančiais tam tikroje gamtinėje aplinkoje. Darbas turi būti ne žmonėms, bet su žmonėmis, pasirinkant atitinkamus veiklos metodus, kurie didina žmonių viltį ir gebėjimus kilti iššūkiams, kilusiems dėl galios priespaudos bei struktūrinio neteisingumo.
Socialiniai darbuotojai kaip superherojai | Anna Scheyett | TEDxColumbiaSC
tags: #socialinio #darbo #teoriju #reiksme