Socialinis darbas siekia sustiprinti asmens ar asmenų grupių socialinį funkcionavimą pabrėždamas socialinius santykius, santykius tarp žmogaus ir jo aplinkos. Socialinis darbas su klientu visada buvo psichologinio gydymo metodas.
Socialinio darbo teorijos tikslas - užtikrinti mokslinės metodinės bazės kūrimą siekiant veiksmingos socialinių tarnybų, atskirų jų struktūrinių padalinių, įvairių kategorijų socialinio darbo specialistų , taip pat valstybės ir savivaldos valdymo institucijų veiklos.
Psichologiniai, sociologiniai ir filosofiniai aspektai
Socialinio darbo psichologiniai, sociologiniai, filosofiniai aspektai. Sociologai naudoja empirinio tyrimo metodus visuomenės elgsenos pažinimui.
Psichologija - (iš graik. ψυχή - siela ir λόγος - mokslas) - mokslas, tiriantis psichikos reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, elgesį, sąmonę. Psichologija naudoja empirinio tyrimo metodus psichikos reiškinių, elgesio ir sąmonės pažinimui.
Sociologija - tai visuomenės, jos grupių ir visuomeniškos elgsenos tyrimai. Bendriausia prasmėm sociologai stengiasi suvokti, kokios sąlygos nulemia visuomenės konfliktus ar stabilumą, kokios jėgos stiprina ar silpnina grupes, dėl ko vyksta pokyčiai visuomenėje. O pačia plačiausia prasme - jie nori suprasti žmonių visuomenės struktūrinius pagrindus (Broom, Bonjean, Broom, 1992).
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo praktiniai modeliai
Filosofija - (gr. φιλοσοφία < φιλο - „myliu“ + σοφία - išmintis) -bendrųjų būties ir pažinimo principų,žmogaus santykio su pasauliu teorija. Filosofui būdingos trys savybės: akiračio platumas, išlavintas mąstymas ir tinkamas dorinis apsisprendimas (Plėšnys, 1996).
Socialinio darbo samprata: apibrėžimai ir raidos linija
Įvairių rūšių bendra veikla (socialinio darbuotojo ir kliento), kurios paskirtis -gerinti kliento ir visuomenės situaciją (M. Richmond, 1915). Menas kurti ir reguliuoti asmenų tarpusavio santykius - vyrų, moterų vaikų (M. Richmond, 1917). Menas pagelbėti asmeniui, atsidūrusiam diskomforto situacijoje, maksimaliai gerai sutvarkyti santykius su aplinkiniais (M. Jarret, 1919).
Asmenybės vystymosi procesai, kurie vyksta sąmoningai koreguojant santykius tarp žmogaus ir socialinės aplinkos (M. Richmond, 1922). Žmonių santykių keitimo menas (P. Lee, 1924). Parama bėdoje atsidūrusiems žmonėms (K. de Schweinitz, 1924). Individuali terapija keičiant santykius (B. Robinson, 1930). Ypatingas paramos būdas žmonėms, padedant įveikti asmenines ir socialines problemas (F. Lowry, 1937).
Finansinės paramos, konsultavimo ir kitokių paslaugų teikimo procesai, kuriuos realizuoja socialinės agentūros, atsižvelgdamos į klientų individualius poreikius ir vykdomą politiką (K. de Schweinitz, 1939). Procesas, kurio metu veikiančios ir visuomenės remiamos tarnybos atskleidžia asmens funkcionavimą visuomenėje (R. Gatland, 1940). Terapinė saviugdos stiprinimo disciplina (W. Handling, 1946).
Menas, kuris paremtas žmonių santykių ir jų plėtros žinojimu ir kurio tikslas - mobilizuoti asmens gebėjimus ir resursus geresniam asmens ir visuomenės (arba jos dalies) santykių reguliavimui (S. Bowers, 1949). Paramos teikimas klientui panaudojant jo paties galimybes ir gebėjimus, aktyvus ir atsakingas jo problemų sprendimas (G. Marcus, 1938). Socialinis darbas su klientu - tai socialinės rūpybos agentūrų veikla, kurios tikslas -pagelbėti asmeniui įveikti socialinio funkcionavimo problemas (H. Perlman, 1957).
Taip pat skaitykite: Teorijos ir modeliai socialiniame darbe
Socialinis darbas su klientu visada buvo psichologinio gydymo metodas. Jis pripažįsta tiek vidines psichologines, tiek išorines socialines disfunkcijos priežastis ir siekia paruošti asmenį kuo veiksmingesniam sunkumų įveikimui ir kuo darnesniems santykiams su aplinka (E. Hollis, 1964). Darbas su klientu, pasireiškiantis paslaugų ar materialinės paramos teikimu, psichoterapiniu poveikiu arba konsultavimu. Darbo su asmeniu tikslas - atkurti, sustiprinti ar sumodeliuoti jo ir jo šeimos socialinį funkcionavimą, t. y. įveikti asmenines ir tarpasmenines problemas (H. Perlman, 1965).
Socialinis darbas - tai į problemą orientuotos paramos veikla. Tai ne pelno veikla, nukreipta į gerovės užtikrinimą, geresnį resursų panaudojimą (UN Commision, 1959). Praktinio socialinio darbo svarbiausias tikslas - įvertinti asmens situaciją, visais būdais ir priemonėmis teikti pagalbą žmonėms, atsidūrusiems situacijoje, kurioje jų galimybės ir gebėjimai nepakankami, kad įveiktų situaciją (W. Gorolow, 1969).
Teorijų ypatumai, dėsniai ir pažinimo objektas
SD teorija tiria ne tuos bendrus socialinio vystymosi dėsnius, kuriuos tiria socialinė filosofija ar sociologija, bet tuos specifinius dėsnius, kurie susiję su socialiai pažeidžiamų gyventojų socialiniu saugumu. SD teorijų centre - individo ir socialinių grupių tyrimas, taip pat adaptacijos, socialinės reabilitacijos ir žmogaus socialinio funkcionavimo mechanizmai.
SD teorija tyrinėja ne tuos specifinius dėsnius, kuriuos nustato kokia nors mokslo šaka - socialinė psichologija, socialinė pedagogika, socialinė medicina, socialinė teisė, o tuos bendrus dėsnius, kurie apibūdina tarpdisciplininį požiūrį į asmenybės, socialinių grupių ir bendrijų saugumą ir užtikrina optimalią žmogaus sąveiką su jo socialine ir ekologine aplinka.
Konkrečių socialinių procesų dėsningumai ir funkcionavimo principai, jų dinamika veikiant psichologiniams, pedagoginiams ir valdymo veiksniams, ginant pilietines asmenybės, socialinių grupių ir bendrijų teises ir laisves visuomenėje, valstybinių ir nevalstybinių gyventojų socialinės apsaugos institutų, taip pat socialinio aptarnavimo, veiklos analizė. Gyvenimiškos žmogaus veiklos ir jo išlikimo naujomis ekonominėmis sąlygomis mechanizmai, taip pat individo, grupės susiejimo su priemonėmis, pobūdis.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Esminiai ryšiai tarp objekto ir socialinės veiklos subjekto ir jų dialektika. Socialinio darbo subjekto funkcionavimo ir plėtros dėsningumai. SD teorijos dėsniai ir kategorijos gali būti: bendro pobūdžio, veikiantys pagal savo veiklos sritį; specifiniai, išreiškiantys socialinės veiklos, skirtos ginti žmonėms rinkos santykių formavimosi bei nacionalinės socialinės krizės sąlygomis, pobūdį ir įvairovę.
Teorijos, įnešančios indėlį į socialinį darbą
Apie socialinį darbą - apibrėžia sd paskirtį visuomenėje. Socialinio darbo teorijos - apibrėžia sd veiklos tikslą ir kodėl tokia veikla yra tinkama duotojoje situacijoje.
Įnešančios indėlį į socialinį darbą - psichologijos, sociologijos teorijos ir pan. Socialinio darbo praktikos ir metodų teorijos - kaip teorijos gali būti taikomos praktikoje (Pyne, 1991:52).
Praktikoje taikomi teoriniai modeliai
Socialinio darbo praktikoje taikomi teoriniai modeliai. Psichodinaminiai. Biheivioristiniai. Sistemų ir ekologiniai. Socialiniai psichologiniai ir komunikatyvūs. Humanistiniai ir egzistenciniai. Kognityviniai. Krizės intervencijos ir pan.
Psichodinaminis ir psichoanalizės pagrindas
Psichoanalizė - psicholoijos mokykla, bei psichinių sutrikimų gydymobūdas,pagrįstas Zigmundo Freudo (1856-1939) mokymu. Psichoanalizė ypatingą dėmesį skiria dinamiškai nesmoningų jėgų ir lytinio brebdimo vaikystėje sąveikos įtakai tolimesnei asmenybės raidai.
Psichodinaminis socialinio darbo modelis - šiuolaikinės psichoanalizė, modelis, grįstas pažiūrų sistema, orientuota į žmogaus raidos ir pokyčių procesus. Pagrindinė kategorija - motyvacija.
Elgesio ir mokymosi kryptys
Biheiviorizmas- psichologinė teorija, analizuojanti individo elgesį bei jį apsprendžiančius veiksnius. Ypatingas dėmesys skiriamas mokymusi.
Kognityvinis modelis - psichologijos kryptis, iškilusi XX a septintojo dešimtmečio pradžioje. Būdingas psichikos, kaip kognityvinių operacijų sistemos, vertinimas.
Sistemų ir ekologinis požiūris
Sistemų ekologinis modelis - vertina žmones kaip nuolat prisitaikančius prie aplinkos abipusėje sąveikoje, t.y. Individai keičia aplinką ir patys yra jos veikiami.
Humanistinės ir egzistencinės kryptys
Egzistencializmas - socialinių mokslų kryptis, kuri pripažįsta tik individualų dvasinį gyvenimą ‘žmogaus egzistavimą” ir siekia pagrįsti gyvenimo beprasmiškumą, visuomenės veiklos nevaisingumą ir pan. Pagrindinė sąvoka - egzistavimas, svarbiausi žmogaus egzistavimo modeliai - rūpestis, baimė, ryžtas, sąžinė.
Humanistinės pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę ne esamybės požiūriu, bet siekiamybės: žmogus bet kokioje visuomenėje neturi būtin dehumanizuotas ar tapti socializacijos proceso auka. Būtent šiems asmenims pirmiausia turėtų padėti socialinis darbuotojas ar pedagogas.
Komunikacijos ir tranzakcinės analizės elementai
Tranzakcinė analizė - psichologijos kryptis, kurią XX a. šeštajame dešimtemtyje sukūrė amerikiečių psichologas E.Berne, apima struktūrinę analizę (ego būklės teorija) ir bendravimo analizę.
Krizės intervencijos ir skubioji pagalba
Krizių intervencija - skubi psichoterapinė, psichologinė, socialinė pagalba, teikiama krizinių išgyvenimų metu.
Eklektinis teorinis pagrindimas ir taikymo principai
Eklektika - (graikiškai eklektikos - išrenkantis): prieštaringų elementų ( teiginių, koncepcijų, teorijų) jungimas į vieną visumą. Socialinio darbo teorinio pagrindimo eklektinis pobūdis.
Kiekvienas teorinis modelis turi savo požiūrį į klientą, problemą ir problemos sprendimą. Socialinis darbuotojas gali sujungti netgi prieštaringas teorijas į sintetinį problemos sprendimo modelį.
Išeitis iš teorinio chaoso - socialinio darbuotojo gebėjimas iškelti konkrečius tikslus ir remtis konkrečia situacija bei socialinio darbo teorijos srities erudicija ir meistriškumas.
Teorija, praktika ir tyrimai
Teorija suteikia: modelius (struktūruoti praktikos pricipai: ką ir kaip daryti). Požiūrius. Paaiškinimus. Nurodymus. Atsiskitomumą (Pyne, 1991:50).
Teorija suteikia teorinį pagrindimą praktikai. Teorija leidžia socialinei praktikai atsitraukti nuo “greitosios pagalbos” metodų ir veikti išankstinės prevencinės ar profilaktiktinės veiklos pagrindu.
Moksliniai tyrimai - ne tikslas, o priemonė socialinio darbo įvairiuose lygmenyse veiksmingumo padidinimui: žmogaus veiklos gerinimo užtikrinimas, Jo normalios raidos poreikių patenkinimas, Pagalba žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių negali įveikti krizės.
Teminių sąvokų lentelė
| Teorinis laukas | Apibrėžtis / akcentas | Praktinė kryptis |
|---|---|---|
| Psichologija | Mokslas, tiriantis psichikos reiškinius; empiriniai metodai | Psichodinaminis, kognityvinis, biheivioristinis |
| Sociologija | Visuomenės, grupių ir elgsenos tyrimai | Sistemų ir ekologinis, socialiniai-psichologiniai |
| Filosofija | Bendrųjų būties ir pažinimo principų teorija | Humanistinis, egzistencinis |
| Eklektika | Prieštaringų elementų jungimas į visumą | Integruotas atvejo sprendimas |
| Krizės intervencija | Skubi pagalba krizinių išgyvenimų metu | Trumpalaikės intervencijos |
Humanistinės krypties ryšiai su socialiniu darbu
Humanistinės psichologijos idėjos socialiniame darbe akcentuoja kliento orumą, autonomiją ir augimą, o humanistinės pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę ne esamybės požiūriu, bet siekiamybės: žmogus bet kokioje visuomenėje neturi būtin dehumanizuotas ar tapti socializacijos proceso auka.
Žmogus reaguoja į aplinką taip, kaip ją suvokia ir patiria, t.y. subjektyviai. Siekdamas jam padėti, socialinis darbuotojas turi „įeiti“ į žmogaus suvokimo lauką ir patirti jo realybę (empatija), gebėti tiksliai ir jautriai suvokti kito žmogaus socialinę situaciją.
Žmogaus elgsena neturi prasmės, jei ji nesiejama su konkrečiomis aplinkybėmis. Galima teigti, kad ši filosofijos atšaka būtų tikrai efektinga socialinių darbuotojų klientams.
Egzistencinė kryptis ir atsakomybė
Suvokdamas save kaip egzistuojantį, žmogus įgyja laisvę, kuri yra savęs paties, savo esmės pasirinkimas, uždedantis jam atsakomybę už viską, kas vyksta pasaulyje.
Praktinė užduotis ir klausimai gilesniam supratimui
Praktinė užduotis: išskirkite socialinio darbo psichologinius, sociologinius, filosofinius aspektus. Klausimai kartojimui: kas sieja socialinį darbą su sociologija, psichologija ir filosofija?
- Kokie yra socialinio darbo teorijos ypatumai/specifiškumai dėsnių ir objekto požiūriu?
- Kaip socialinio darbo teorija gali būti taikoma praktikoje?
- Kokia teorijos reikšmė socialinio darbo praktikai?
Teorijos reikšmė socialinio darbo praktikai išryškėja tuomet, kai praktika orientuojama į prevenciją, sistemingą įvertinimą ir įrodymais grįstą intervenciją, o teorija suteikia modelius, požiūrius ir atsiskaitomumą.
Santraukinė socialinio darbo modelių panorama
Socialinio darbo praktikoje taikomi teoriniai modeliai apima psichodinaminius, biheivioristinius, sistemų ir ekologinius, socialinius psichologinius ir komunikatyvius, humanistinius ir egzistencinius, kognityvinius bei krizių intervencijos modelius. Kiekvienas teorinis modelis turi savo požiūrį į klientą, problemą ir problemos sprendimą.
Socialinis darbuotojas gali sujungti netgi prieštaringas teorijas į sintetinį problemos sprendimo modelį. Išeitis iš teorinio chaoso - socialinio darbuotojo gebėjimas iškelti konkrečius tikslus ir remtis konkrečia situacija bei socialinio darbo teorijos srities erudicija ir meistriškumas.
tags: #socialinio #darbo #modeliai