Mūsų visuomenėje apie daug ką kalbėti nepatogu. Viena tokių temų - mirtis, arba gyvenimo pabaiga. Lietuvoje nėra nė vieno įstatymo ar įsakymo, kuris leistų netaikyti gydymo, jeigu jis beprasmiškas. Taigi šiuo metu nėra teisinės bazės, kuri leistų oriai, garbingai baigti gyvenimą.
„Jei chirurgas, atvėręs pilvo ertmę, mato, kad vėžys nepašalinamas, nes peraugęs visus organus, tai jo ir nešalina, nes tai nebeįmanoma. Panaši logika turėtų būti ir tada, jeigu pacientui progresuoja lėtinės ligos, kurios negrįžtamai pažeidžia organus, ar net ūmios būklės, kurios nesuderinamos su gyvybe. Deja, Lietuvoje teisiniu požiūriu yra priešingai. Sustojus širdies veiklai ar blogėjant organų funkcijoms dėl negrįžtamų lėtinių ligų sukeltų padarinių ar su gyvybe nesuderinimų pakitimų organuose, gydytojai privalo daryti viską, kad pacientą atgaivintų, net jei jam per 100 metų. Privalome taip elgtis net ir žinodami, kad tai beprasmiška“, - sako doc. M. Šerpytis.
Jo manymu, Lietuvos visuomenė gydymo priemonių netaikymą tokiais atvejais pavadintų eutanazija, bet taip nėra. „Manau, neteisinga kalbėti vien tik apie eutanaziją. Verčiau reiktų kelti gyvenimo pabaigos klausimą. Į jį įeina ne tik sąvokos, tiesiogiai susijusios su eutanazija (asistuojamoji savižudybė, aktyvioji, pasyvioji eutanazija), bet ir daugiau metodų, kurie pasaulyje nesiejami su eutanazija: negaivinimas, gydymo nutraukimas, susilaikymas nuo gydymo“, - vardija Š. Judickas.
Asistuojamoji savižudybė - tai gydytojo sudėliotas išėjimo iš gyvenimo planas, bet šią procedūrą atlieka pats pacientas. Gydytojas tik padeda žiniomis. Pasyvioji eutanazija apima tam tikrų gydymo veiksmų netaikymą, dėl to žmogus miršta. Aktyviąją eutanaziją sudaro dažniausiai mirtinos vaistų dozės suleidimas prašančiojo pageidavimu. Pasak kalbintų medikų, kol kas diskutuojame apie bazinius eutanazijos dalykus, kai pasaulis kalba apie subtilesnius šio proceso aspektus.
„Visame pasaulyje taikoma kitokia praktika - specialioje formoje žmogus sužymi, ko nenorėtų, kad jam būtų daroma. Pavyzdžiui, kad nebūtų jungiamas prie kvėpavimo aparato, kad nebūtų gaivinamas, kad nebūtų taikomas elektrošokas, jeigu sustotų širdis. Jungtinėje Karalystėje netgi išleista direktyva, kad visiems, perkopusiems 75 metus, šeimos gydytojai turi pateikti panašią formą“, - argumentuoja doc. M. Šerpytis. Jam stažuotė Anglijoje paliko įspūdį: „Tai giminės priimdavo gražiai, be pykčių ar barnių. Jeigu gydytojai manydavo, kad nėra prasmės žmogaus gaivinti, artimieji tam pritardavo.“
Taip pat skaitykite: Slaugytojos patirtis Anglijoje
Nebetaikyti gydymo neretai prašo ir artimieji. 1997 m. Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatyme buvo įrašyta, kad jeigu pacientas pareiškia nesutikimą, galima netaikyti gaivinimo, tačiau praktikoje trūksta aiškių procedūrų. 2012 m. britų tyrimai parodė: tie, kurie buvo arti mirties, manė, kad toks pasirinkimas turėtų būti. Apie mirtį reikia pagalvoti, net jei dabar esame sveiki.
Paliatyvioji medicina - tai veiksmas, kuris neišgydys ligos, bet palengvins simptomus, kad žmogui būtų lengviau numirti. „Jeigu paliatyvioji medicina veiktų labai gerai, apie eutanaziją kiltų mažiau klausimų“, - teigia Š. Judickas. Jis pabrėžia, kad Lietuvoje trūksta adekvataus požiūrio į gyvenimo pabaigą, o kartais atliekami veiksmai, kurie nieko nepakeičia, tik tam, kad liktų saugūs ir neprarastų reputacijos.
Bažnyčios vaidmuo debatuose yra svarbus, tačiau jis keičiasi. Donorystės pavyzdys - ilgą laiką Bažnyčia nesikeitė, bet dabar ją net skatina priimti sprendimus paaukoti organus. „Nė viena religija neremia eutanazijos. Galvočiau, kad skausmingas išėjimas iš gyvenimo neturėtų būti traktuojamas kaip Dievo rykštė. Žmogui reikia padėti“, - sako doc. M. Šerpytis.
Eutanazija nėra lengvas sprendimas. „Pirmiausia sprendimą priima pacientas. Jo psichika vertinama keliais specialistais, o lemiamą žodį taria gydytojų konsiliumas. Kelias iki eutanazijos yra ilgas, sudėtingas ir sudarytas iš daugybės etapų“, - paaiškina doc. M. Šerpytis. Pašnekovai primena, kad Lietuvoje teisinių svertų reikia tobulinti, o viešojoje erdvėje dominuoja įvairios nuomonės apie eutanazijos teisinimą.
Šalių praktika rodo, kad eutanazija įteisinta tik kai kuriose šalyse. Nyderlanduose mirtys nuo eutanazijos sudaro 9 proc., Belgijoje - 1,5 proc., Liuksemburge - 0,3 proc. Pasyvioji eutanazija leidžiama daugiau šalių. Tačiau Šveicarijoje eutanazija nelegali, o padėti gali gydytojas. Lietuvoje diskusijos pradėtos, tačiau įstatymo priėmimo tikimybės nėra didelės.
Taip pat skaitykite: Kursai Slaugytojų Padėjėjams
Lietuvoje daugiau diskutuojama apie pasyvųjį požiūrį į gyvenimo pabaigą ir paliatyviąją mediciną. „Mūsų šalyje nekalbama apie tai, kad pacients turi teisę nesigydyti, išeiti mirti į namus“, - teigia politikai ir gydytojai. Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad žmonės vis dėlto linkę pritarti eutanazijai, tačiau valdžia neturi aiškių planų. Italijoje vyksta referendumo diskusijos dėl įteisinimo, tačiau Lietuvoje tokie sprendimai kol kas sunkiai įsivaizduojami.
Respublikinės nuomonės: eutanazijos klausimas kelia Gilias religinių, etinių ir teisiniu aspektų diskusijas. Lietuvos bioetikos komiteto požiūriu, moralinis klausimas priklauso nuo asmeninių vertybių ir konkrečios medicinos situacijos. Tačiau svarbu plėtoti paliatyviąją priežiūrą, užtikrinti skaidrią informaciją ligoniams, o ne skuboti įstatymo leidimą.
- Etiniai aspektai: gyvybės verte ir pacientų teisių apsauga.
- Teisiniai aspektai: įstatymai, konsiliumas, artimųjų vaidmuo.
- Medicinos praktika: gaivinimo ribos, paliatyvioji medicina, skausmo valdymas.
- Religinės nuostatos: Bažnyčios požiūris į gyvybę ir eutanaziją.
- Tarptautinės praktikos: Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas, Šveicarija, Kanada, Kolumbija ir kt.
Kai pradėti kalbėti apie gyvenimo pabaigą: praktiniai žingsniai slaugytojų kontekste
Slaugytojams svarbu būti informuotiems apie galimas paciento pasirinkimo formas, įskaitant sąmoningo paciento teisę pasirinkti pagalbos atjungimą arba išėjimą be skausmo. Pasyvioji eutanazija ir paliatyvioji priežiūra gali tarpusavyje būti derinamos taip, kad ligonis paliktų oriai, be papildomo kančios ar įtampos šeimai.
Siekiant užtikrinti pacientų teises ir skaidrumą, reikalinga aiški prioritetų ir procedūrų sistema: iš anksto sudaryta paciento valia, gydytojų konsiliumo dalyvavimas ir tinkamas skausmo kontrolės planas. Tokia sistema sumažina daugelio abejonių ir mažina riziką netinkamų sprendimų priėmimą.
Priešingų nuomonių dermė Lietuvoje
Nors dauguma ekspertų sutinka, kad eutanazijos įteisinimas yra sudėtingas procesas, daugėja nuomonių apie poreikį stiprinti paliatyviąją mediciną ir skaidrią informacijos teikimą pacientams. Diskusijose dalyvauja ir religiniai bei moraliniai argumentai, ir teisės ekspertai, todėl dialogas turi būti atsakingas, koncentruotas į žmogaus orumą ir realią pagalbą sergantiems.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai slaugytojos karjeroje
Trumpa statistika ir tarptautinė patirtis
Pastarieji pavyzdžiai iš Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo rodo, kad eutanazijos rodikliai svyruoja ir yra glaudžiai susiję su teisinių mechanizmų, kontrolės ir visuomenės priėmimo laipsniu. Pasyvioji eutanazija gali būti platesnė, kai kai kurios valstybės leidžia atsisakyti gydymo ar aparatų, o aktyvioji - tik griežtai prižiūrima sistema.
Svarbiausia Lietuvai - pradėti nuo pokalbių apie gyvenimo pabaigą, stiprinti paliatyviąją pagalbą ir užtikrinti pacientų teisę gauti aiškią informaciją bei pasirinkimo galimybes, kurios atitiktų kultūrines ir moralines vertybes.
tags: #slaugytojos #ir #poziuris #i #eutanazija