Alzheimeriu serga vis daugiau žmonių, o ši liga skaudžiai paliečia visą šeimą. Dažnai vienas jos narys turi atsakyti darbo, socialinio gyvenimo, jau nekalbant apie patiriamą stresą ir neviltį dėl to, kad tavo artimasis nebebus toks kaip anksčiau. Paslaugų stoka įkalina visą šeimą.
Lietuvoje daugėja paslaugų žmonėms su negalia, tačiau specializuotos pagalbos sergantiesiems Alzheimeriu ir jų šeimoms labai trūksta. „Senjorų darželio“ lankytojai mėgsta laiką leisti pačių prižiūrimame sode. D.
10 įspėjamųjų ankstyvos Alzheimerio ligos požymių – HOP ML Podcast
Alzheimerio Ligos Iššūkiai ir Artimųjų Patirtys
„Alzheimeris - baisi liga. Tu esi įkalintas su žmogum, kuris serga“, - atvirauja pasvalietė Vida Stokienė. Kai Vidos vyrui sustiprėjo Alzheimerio ligos simptomai, moteris išėjo iš darbo ir dabar sako gyvenanti jo gyvenimą. „Mes kartu viską darome, keliamės ir prausiamės, ir viską stengiuosi daryti kartu su juo“, - pasakoja ji.
V. Stokienės teigimu, Alzheimerio liga nuo kitų demencijos formų skiriasi tuo, kad žmogus yra labai nevalingas, nieko nenori daryti. Televizoriaus ir to nenori žiūrėti. Kartais neturi valios ir paeiti. Žmogus nebesupranta, kad galima kažką pasiimti, nueiti į tualetą.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
„Mano vyras opus pasidarė bet kokiam negalavimui. Jei pradėjo minutė, jau nežino, kas įvyko“, - pasakoja Vida. Jos teigimu, su tokiu žmogumi reikia labai daug kantrybės: kartą sodyboje jis nuskynė visus žydinčius vaiskrūmius, kitą kartą atnešė glėbį gėlių... Pasak Vidos, dabar vienintelis vyro darbas - valgyti. Tik nusisuka, ir vėl ką nors kramto.
„Aišku, ir supykstu kartais, ir savęs gaila pasidaro. Vida Sokienė su savo vyru. V. Sokienė sako prisitaikiusi prie tokio gyvenimo - vis dėlto prisiekė būti kartu ir skausme ir varge, bet labai norėtų, kad Pasvaly būtų galimybė nors bent porai valandų vyrą palikti, kad nors į kirpyklą galėtų nueiti, į parduotuvę, pasidaryti kitus darbus.
„Negaliu namie jo palikti, nes tada blaškosi, stengiasi išeiti, o kai nusivežu kartu, nusibosta, pasidaro neramus. Paprašau kaimynės kad pabūtų, bet tuomet skubi, esi visas įsitempęs. Dabar per radiją sako: tiek daug visko: ateina į namus, pagalba neįgaliesiems. Aš galvoju: kokie gražūs žodžiai...“ - apgailestauja V. Moteris sako gyvenusi labai aktyviai, o dabar teko „persikvalifikuoti“ į kitokį gyvenimą. Vis dėlto ji stengiasi visai neužsidaryti: kartais norisi nueiti į kokį renginį ar muziejų. Tuomet eina kartu su vyru, kol jis dar vaikšto.
Tiesa, moteris sako sulaukianti nepalankaus aplinkinių požiūrio: „Nueini kartais į bažnyčią ir jauti tuos keistus žvilgsnius: „Matai, už rankos vedžioja, kokia čia meila.“ Nesinori to aplinkinių tokio keisto dėmesio.“ Pasak Vidos, jie buvo Pasvaly gerai žinomi žmonės. Vyras dirbo mokyklos direktorium, paskui buvo mokyklų inspektorium, vadovavo baseinui.
„Neseniai buvau Santariškėse, tai gydytoja net stebėjosi, kad liga jau tiek metų diagnozuota, o vyras taip gerai atrodo. Vida Sokienė sako gyvenanti savo vyro gyvenimą. Greitai bus dešimt metų kai Vidos vyrui pasireiškė pirmieji Alzheimerio simptomai. Jam tada buvo 67-68 metai.
Taip pat skaitykite: Socialinių medijų marketingo analizė
Vida stebisi, kad pasidomėjus, iš kur liga atsiranda, pasirodė, jog ja dažnai suserga protinį darbą dirbantys žmonės. „Buvo labai jautrus, atsakingas, ir viskas, matyt, susidėjo. Ligą nustatė ne iš karto. Tėčio pokyčius pastebėjo ir dukra (jis išėjęs į pensiją kurį laiką Dubline padėjo auginti anūkę), atkreipė dėmesį, kad „tėvelis kažkoks liūdnas“. Dar vienas signalas buvo tuomet, kai Vidos vyras užmiršo, kaip nuvažiuoti į sodybą.
„Aš susirūpinusi sakiau gydytojai, bet niekas manim netikėjo, sakė: ai, jums gal taip atrodo. V. Stokienės vyrui demenciją, o vėliau - Alzheimerio ligą, nustatė kai kreipėsi į gydytojus privačiai. „Matyt, labai mažai ir gydytojai turi informacijos apie Alzheimerį ir negali pradžioje jo nustatyti.
Asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovė Ieva Petkutė sako, kad ne tik visuomenė labai mažai žino apie Alzheimerį, bet ir specialistams trūksta žinių. „Yra daugybė istorijų, kad šeimos daktarai neatpažįsta ir nenukreipia konsultuotis“, - sako asociacijos vadovė. Jos teigimu, tarptautinė asociacija Alzheimer's Disease International atliko tyrimą, kuris parodė, kad 62 proc. sveikatos srities specialistų mano, jog demencija yra įprasta senėjimo dalis.
Pasak I. Petkutės, labai svarbu šviesti gydytojus, bet ir šeima turi nenumoti ranka - yra labai didelis skirtumas tarp užmaršumo, atsirandančio dėl amžiaus ir dėl sutrikimo. „Šeimos, kurios mažiau žinių turi, mėgina suktis ir kartais nueina iki labai sudėtingų situacijų, kai žmonės gyvena beveik košmare ir mano, kad taip turi būti. Žmonės yra be galo kantrūs“, - patirtimi dalijasi I.
Ankstyvieji Demencijos Požymiai
Dažnai ankstyvieji demencijos požymiai lieka nepastebimi, nes dažniausiai būklė progresuoja po truputį. Dalis asmenų pirmiausia pastebi, kad silpsta trumpalaikė atmintis, kitiems kalba, atsiranda nuotaikos svyravimų. sunkus adekvačiai vertinti situaciją ar priimti sprendimus (pvz. Dauguma demenciją turinčių asmenų patiria keletą iš minėtų požymių, laikui bėgant, jie pajunta, kad savarankiškai atlikti užduotis tampa vis sunkiau. Vėlyvojoje demencijos stadijoje: asmuo tampa visiškai priklausomas nuo kitų asmenų. Atmintis yra stipriai pažeista, fiziniai simptomai yra ūmūs.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų poilsio laikas
Pasak asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovės, šiuo metu asmeniui susirgus Alzheimeriu didžiausią naštą neša artimieji. „Tai yra kompleksinė problema. Toks atvejis, kaip Vidos, kai artimieji turi atsisakyti darbo, pasitaiko gana dažnai. Yra atvejų, kai jaunos šeimos, turinčios vaikų, globoja savo mamą ar tėtį. Kaip joms viskuo pasirūpinti?“ - svarsto I.
Jos teigimu, mes neturime sistemos, kuri galėtų atliepti šį kompleksinį klausimą: „Sistema turėtų veikti taip, kad šeimos nariai galėtų gyventi normalų gyvenimą. Kad vaikai galėtų ir savo darbus dirbti. „Lietuvoje yra po vieną-du dienos centrus didmiesčiuose. Tai yra juokinga“, - svarsto I. O ką žmogui daryti, jei koją susilaužė ar susirgo, ar atostogų nori išvykti? Skelbiama, kad yra teikiamos atokvėpio (trumpalaikės globos) paslaugos. Tačiau globos įstaigos nesidomi šia paslauga, dėl to žmonės renkasi slaugos ligonines.
„Tai yra peilis sergantiesiems demencija. Jiems reikia smegenų stimuliavimo, bet slaugos ligoninėje to negaus, nes ji tam nepritaikyta“, - svarsto I. Vida taip sako niekada neatidtuotų savo vyro atiduoti į slaugos ligoninę, net ir atokvėpio paslaugai, nes ten žmonės praranda ir likusius įgūdžius: „Paguldo į bendrą skyrių, kadangi žmogus judės, eis, kelsis, pasakyti gi negali, kad į tualetą, taigi jį pririš, uždės sauskelnes. Pasiimsiu po savaitės, tai kas bus...
Pasak I. Petkutės, pagalba sergantiesiems Alzheimeriu turėtų būti specializuota, kur žmonės žino, kaip dirbti būtent su šia liga sergančiaisiais.
Socialinės Paslaugos Sergantiesiems Alzheimeriu ir Jų Šeimoms
Asmenims, sergantiems Alzheimerio liga ar kitomis demencijos formomis, ir jų šeimoms, kurioms reikalinga pagalba, yra teikiamos socialinės paslaugos šalies savivaldybėse. Norintys gauti socialines paslaugas, asmenys, jų šeimos nariai, globėjai ar artimieji gali kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją, socialinį darbuotoją ar socialines paslaugas teikiančią įstaigą.
Kompleksiškai įvertinus asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, atsižvelgiant į individualius asmens (šeimos) interesus ir poreikius, gali būti teikiamos bendrosios socialinės paslaugos (informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, transporto organizavimo ir kt.), specialiosios socialinės paslaugos: pagalba į namus (iki 10 val. per savaitę, teikiama asmens namuose, padedanti asmeniui tvarkytis buityje, rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime), dienos socialinė globa (nuo 2 iki 10 val. per parą, iki 7 kartų per savaitę asmens namuose; nuo 3 val. per dieną, iki 5 dienų per savaitę dienos socialinės globos centre, socialinės globos namuose), trumpalaikė socialinė globa (ne mažiau kaip 8 val. per parą iki 1 mėn. asmens namuose, ne mažiau kaip 12 val. per parą iki 6 mėn. Kai šių paslaugų nepakanka asmens poreikiams tenkinti, siūloma ilgalaikė socialinė globa (24 val.
Asmenims, sergantiems Alzheimerio liga ar kitomis demencijos formomis, gali būti teikiama integrali pagalba asmens namuose - slaugos ir socialinės globos paslaugos, kuriomis tenkinami asmens slaugos ir socialinių paslaugų poreikiai, konsultuojant ir artimuosius prižiūrinčius šeimos narius (teikiama nuo 2 iki 10 val. Siekiant didinti paslaugų šeimoms prieinamumą, šalyje plėtojamos prevencinės paslaugos - nuo šių metų liepos 1 d. „Senjorų darželio“ lankytojai mėgsta laiką leisti pačių prižiūrimame sode.
"Gerumo Skraistė" Alytuje: Pagalba Šeimoms
Ramūnas Lygaitis ilgai dvejojo, ar pasakoti apie savo mamos ligą. Vis dėlto jis nusprendė, kad viešumas gali padėti kitiems žmonėms, kurie dar galbūt nesuprato, kas atsitiko jų artimiesiems. Jis džiaugiasi, kad šiuo metu mama vis dar gyvena namuose su savo vyru. Kelis kartus per savaitę ją lanko asmeninė asistentė, o porą kartų per savaitę moteris eina į „Senjorų darželį“.
„Galvoju, jei atsivežtume namo, su tokiu ligoniu būtų blogai, būtum pririštas visą parą“, - svarsto Ramūnas. Jis yra mokslininkas, chemikas, šeima augina nedidelį vaiką. „Sužinojau „Gerumo skraistės“ Alytuje telefoną ir gyvenimas pasikeitė. Kažkoks stebuklas iš dangaus. Asmeninė asistentė Silvija padeda mamai namuose. Kaip norėjau, kad su mama būtų dirbama, taip ir yra“, - džiaugiasi vyras.
Pasak Ramūno, labai svarbu, kad tas asmeninis asistentas ne tik tvarkytų kažką, bet ir rastų kontaktą, žiūrėtų, ko konkrečiai tam žmogui reikia. Silvija su mama užsiima veiklą, kuri lavina: skaito knygas, spalvina, leidžia jai pasirinkti. Taip pat ir kambarį patvarko, drabužius parūšiuoja, ir tėvui užduotis duoda. „Mama namuose arba valgo, arba miega. Svoris auga, saiko nėra. Ta priežiūra, maisto ribojimai, pasivaikščiojimai jai labai į naudą. Mums labai pasisekė, kad Silvija domisi tą liga.
Kad mamai reikia rimtos pagalbos, Ramūnas sako pripažinęs sau tuomet, kai susitarė susitikti poliklinikoje (nuo mamos namų iki poliklinikos 10-15 minučių), bet ji nepasirodė. „Aš supratau, kad mama negali išgirsti ir įvykdyti to mano prašymo. Tada ji kalbėjo dar neblogai, paskui dar per kokį pusmetį kalba labai suprastėjo ir tie susitarimai įvykdyti kokią nors užduotį praktiškai nebuvo įmanomi“, - prisimena Ramūnas. Jo teigimu, gydytoja, pamačiusi mamą, pasakė kad net ir tyrimų nereikia - iš karto matyti, kokia liga.
„Dabar, kai atsuki juostą atgal, 2-3-4 metus, galima sakyti, kad požymiai buvo. Bet tada aš nesupratau. Vaikelis gimė, rūpesčiai visokie, ne taip dažnai susitikdavome, kaip anksčiau“, - pasakoja Ramūnas. Jis sako norintis, kad kiti žmonės, susidūrę su šia diagnoze, daugiau žinotų apie ligą ir anksčiau ją diagnozuotų, todėl siūlo atkreipti dėmesį, kad Alzheimerui būdingas ne tik užmaršumas, bet ir valios trūkumas, skanduota kalba, užsidarymas savo pasaulyje.
„Aš pastebėjau, kad jau kokie 3-4 metai mamai trūksta valios tvarkytis sodyboje. Vėliau ir namuose tas pats. Atsimenu, kad būdavo tos generalinės tvarkos, ir mes ten padėdavome. Paskui jau nebenorėjo tvarkytis“, - atvirauja Ramūnas. Jis atkreipia dėmesį, kad ligos pradžioje, kai požymiai buvo nežymūs, mama buvo pasidariusi labai aktyvi. Jai reikėjo labai daug ką veikti. Atsirado Bočių organizacija, kelionės, Trečiojo mažiaus universitetas - susirado draugų, draugių, visą Lietuvą išvažinėjo. Tuo metu labai intensyviai žiūrėjo detektyvus per televiziją. „Visas gyvenimas vyko išorėje, ne namuose. Paskui supratau, kad čia jau buvo ligos pradžia“, - pasakoja Ramūnas. Į mamos pokyčius dėmesį atkreipė ir giminaičiai.
„Suvoki tą faktą, kad viskas, mamos kaip aktyvios asmenybės jau nėra, yra ligonė ir tiek. Kažkurį laiką reikėjo su tuo susitaikyti. Buvo labai sunkių momentų. Suvoki tą faktą, kad viskas, mamos kaip aktyvios asmenybės jau nėra, yra ligonė ir tiek. Kažkurį laiką reikėjo su tuo susitaikyti. Buvo labai sunkių momentų. VšĮ „Gerumo skraistė“ vadovė Gita Mickevičiūtė. D.
Nors Ramūno mamai diagnozė buvo nustatyta gana greitai, vis dėlto jis turi pastabų gydytojams. „Man ir iki šiol nėra aišku, kuris čia gydytojas turėtų vadovauti tam gydymui. Neurologas diagnozavo ir pasakė, kad toliau rūpinsis psichiatras. Kai atėjo nauja psichiatrė, ji pasakė, kad vaistus skirs neurologas...“, - prisimena R. Kitas dalykas - gydytojai nustatė diagnozę ir daugiau jokios informacijos. „Gal taip ir turi būti. Trūksta psichiatrų, nėra laiko tokius dalykus daryti. Bet norėjosi, kad daugiau papasakotų ar apie ligą, ar apie jos eigą. Kur toliau eiti, ko tikėtis? Juk gyvenimas labai pasikeičia.
Vieną dieną mamai pasidarė sunku kalbėti. Kurį laiką ji nesikėlė iš lovos. Ką daryti? Ramūnas neslepia pasidomėjęs ir senelių namais, kur kelios palatos yra skirtos Alzheimeriu sergantiems. Kurį laiką mama lankė Psichikos sveikatos centro dienos stacionarą Alytuje - Ramūnas žinojo, kad nors vaistų nuo Alzheimerio nėra, labai svarbu yra palaikyti smegenų veiklą - su ligoniu bendrauti, užsiimti, atlikti pratimus.
„Jei ne „Gerumo skraistė“, nežinočiau, ką daryti. VšĮ „Gerumo skraistė“, kuri yra įkūrusi „Senjorų darželį“ Alytuje, vadovė Gita Mickevičiūtė sako nedvejojusi, kai išgirdo Ramūno kreipimąsi. G. Mickevičiūtė įsitikinusi - vaikai neturi aukoti savo gyvenimo ir slaugyti bei karšinti tėvus: „Žmogus Alzheimeriu gali sirgti ir 20 metų. Ar tam žmogui tikrai bus geriau, kad tu buvai šalia ir kankinaisi? Tikrai ne. Jos manymu, šeimos turėtų gauti pagalbą.
Deja, paslaugų trūksta ir neretai būna taip, kad šeimos nariui susirgus, kai jis jau nebegali būti vienas, kažkas turi atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo. „Tokie žmonės patys sudega. Esu mačiusi ne vieną žmogų - tiesiog matai, kad pačiam žmogui reikia pagalbos, kažin ar jis gali kam nors padėti. Psichologinė būklė būna suprastėjusi, kartais ir fizinė. Ar tai reikalinga?“, - svarsto G. Ji sako matanti įvairių situacijų - kartais žmonės iš esmės pakeičia gyvenimą, tarkim, grįžta iš užsienio. Arba priima sprendimą, kad artimasis gyvens ilgalaikės globos namuose.
„To tikrai nenori daugelis ir tikrai nereikėtų. Galima užtikrinti, kad būtų asmeninio asistento paslaugos, kažkokio užimtumo, dienos centrų“, - mintimis dalijasi specialistė. Vis dėlto ji sako dabar nematanti, kad žmonės Lietuvoje galėtų tikėtis profesionalios pagalbos. „Niekas nesame apdrausti Jei man taip nutiktų, nematau, kas galėtų man oriai padėti. Be to, neretai i...