Senėjimas - procesas, kurio neišvengsime nė vienas. Tačiau ar pastebėjote, kaip skirtingai laikas paliečia žmones? Vienas jau būdamas penkiasdešimties tarsi sudeda ginklus - ima mažiau rūpintis savimi, judėti, bendrauti, jo nebedomina pramogos, neberūpi nieko nauja išmokti. Kitas tokiu pat metu vis dar aktyviai sportuoja, mielai leidžia laiką su draugais, o jo galvoje knibžda idėjos apie naują veiklą ir neatrastus horizontus.
Kas yra senėjimas biologine, psichologine ir socialine prasme
Biologiniu požiūriu senėjimas yra nepaprastai sudėtingas procesas, lygiagrečiai vykstantis skirtinguose biologinės hierarchijos lygiuose. Molekulių lygmenyje senėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei mes jį imame pastebėti. Su amžiumi kaupiasi DNR, kurioje saugomos genetinės instrukcijos organizmo raidai, funkcionavimui, pažaidos atkūrimui, kaupiasi šalutiniai normalaus metabolizmo produktai, keičiasi ląstelių charakteristikos, išnaudojami kamieninių ląstelių resursai, vyksta įvairūs biocheminiai pokyčiai.
Senėjimas yra universalus, vidinis, progresuojantis ir degeneracinis procesas. Biologinį senėjimą galima suskirstyti į pirminį ir antrinį. Pirminis senėjimas yra vidinis organizmo procesas, lemiamas paveldimų veiksnių. Antrinis yra sąlygojamas išorinio poveikio ir ligų. Toks skirstymas yra reliatyvus. Sėkmingiausios ateityje bus tos teorijos, kurios, analizuodamos individo ir visuomenės senėjimą, atsižvelgs į makro ir mikrosocialinius lygmens veiksnius bei jų dermę.
Žmogus yra tarsi trimatis - fizinė, sąmoninga ir socialinė būtybė, todėl mokslinėje literatūroje paprastai skiriami trys jo raidos aspektai: fizinis, psichinis ir socialinis. Be to, tarp kalendorinio ir fizinio, psichinio ir socialinio amžiaus nėra labai griežto tiesioginio ryšio.
Fiziniai pokyčiai
Fizinis senėjimas kasdieniame gyvenime pirmiausia asocijuojasi su išoriniais požymiais ir kova su jais. Daugelis organų ir sistemų patiria struktūrinius ir funkcinius pokyčius: kinta burnos ertmė, sumažėja seilių liaukų sekrecija, atrofuojasi mimos ir kramtomieji raumenys, prastėja stemplės funkcija, dažnėja refliuksas. Skrandžio sienelės struktūros elementai kinta: gleivinė plonėja, liaukose mažėja sekretinis ląstelių kiekis.
Taip pat skaitykite: Psichologo darbas globos namuose
Storojo žarnyno dalys gali pailgėti, vykstantys atrofiniai procesai trikdo maistinių medžiagų įsisavinimą. Kepanyse sumažėja hepatocitų funkcijos, mažėja antitoksinė kepenų funkcija. Inkstai senstant netenka nuo 30 % iki 50 % nefronų, vystosi nefrosklerozė, mažėja inkstų kraujotaka ir ekskrecinė funkcija. Šlapimo pūslės pokyčiai lemia dažno ar kontroliuojamo šlapinimosi problemą. Endokrininės liaukos patiria involiuciją: moterims lytinių liaukų funkcija silpnėja sulaukus 45-55 metų, vyrams vėliau 55-65 metais. Kvėpavimo organų sistemos pokyčiai sukelia ventiliacijos funkcijos mažėjimą, sutrinka bronchų drenažas.
Psichologiniai ir kognityviniai pokyčiai
Neuropsichologijoje senėjimo procesai dažnai tyrinėjami per kognityvinių procesų pokyčius. Bėgant metams, lėtėja informacijos apdorojimo tempas, sunkiau išmokti naujų dalykų, rasti naujų kūrybiškų problemų sprendimo strategijų. Tačiau toliau gerėja kalbiniai gebėjimai, gerai išlaikomi įgyti įgūdžiai. Kognityvinių funkcijų pokyčiai vyksta labai individualiai, taigi sakyti, kad visi vyresnio amžiaus žmonės yra lėtesni ar būtinai turi atminties sunkumų, būtų neteisinga.
Psichologijoje senėjimą galima tyrinėti įvairiais pjūviais. Raidos psichologijoje senatvė paprastai apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60-65 metus. Ankstyvuoju laikotarpiu asmuo dažniausiai išeina į pensiją, keičiasi socialinis statusas, bet fizinė sveikata paprastai yra gana gera. Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu nemaža dalis žmonių susiduria su sveikatos iššūkiais ir siauresniu socialinių kontaktų spektru.
Subjektyviam amžiui ir savęs suvokimui svarba
Senėjimo pojūtis yra tik subjektyvus, priklausantis nuo individo savęs priėmimo, savivertės, aktyvumo ir gyvenimo kokybės. Moksliniai tyrimai rodo, kad subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu. Jei visą gyvenimą matėte prasmę, turėjote draugų ir džiuginančių veiklų, senatvėje visa tai stebuklingai neišnyks.
Jeigu visą gyvenimą žmogaus šeimoje nebuvo, jis išnyko. Jei visą gyvenimą gyvenome labai egoistiškai, galų gale galime pasilikti vieni patys. Tada lieka kalbėtis su televizoriumi, niurnėti ant valdžios, sveikatos - į viską žiūrėti per pesimistinius akinius. Tačiau, jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jo asmenybė brandi, per gyvenimą susikrovė socialinių žinių bagažą, jis gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų praradimų ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties.
Taip pat skaitykite: Efektyvus priklausomybės gydymas
Socialiniai aspektai: santykiai, vienišumas ir visuomenės vaidmuo
Bendravimo stoka - rimta problema: vyresni žmonės dažnai jaučiasi izoliuoti. Vienišumas psichologijoje suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormonų kortizolio rodiklius, tai neigiamai veikia imuninę sistemą, didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką.
Sumažinti vienišumą gali padėti paprasti dalykai: paprastas pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano. Mes turime poreikį sietis su kitais ne vien dėl egoistinių paskatų, o todėl, kad mums labai svarbu būti naudingiems.
Svarbūs ir religiniai ritualai bei bendruomenė - tikėjimas labai sustiprina ir suteikia paguodą senstant, padeda susitaikyti su gyvenimo baigtinumu ir žvelgti į mirtį pozityviai.
Senėjimo psichologiniai modeliai ir elgesio tipologijos
Yra keletas psichologinių teorijų, kurios atspindi senatvę. Dažniausiai taikoma išsipareigojimo teorija, kai pasitraukiama iš aktyvios veiklos, kai nuleidžiamos rankos, kai dėmesys nukreipiamas tik į save, savo sveikatą, kaip išgyventi iš mažos pensijos, kaip įpirkti vaistus, o gal net išlaikyti iš pensijos artimuosius.
Yra ir kitoks elgesio tipų skirstymas: reorganizatoriai - išėję į pensiją keičia gyvenamąją vietą, imasi naujos kardinaliai skirtingos veiklos; yra pykstantys; reikalaujantys saugumo ir priežiūros; ir kt. Iš tiesų, džiugių senatvės bruožų yra labai mažai, praktiškai tik aukštos savivertės žmonės save lygina su vynu, kuris senstant gerėja.
Taip pat skaitykite: Darbas psichikos sveikatos klinikoje
Praktiniai patarimai sveikam senėjimui
Senėjimo prevencija siūlo paprastas priemones. Tyrimais įrodyta, kad fizinių pratimų atlikimas 30 min. per dieną veikia kaip antidepresantai, gerėja pažintinė veikla, atmintis, stiprinamos kraujagyslės, mankšta net turi priešvėžinį efektą. Tai gali būti greitas ėjimas, plaukimas, šokiai, intensyvi mankšta. Jėgos pratimai mažina osteoporozės riziką ir didina kaulų tankį.
Kognityvinės funkcijos stiprinamos ir mityba: omega-3 rūgštys randamos augalinės kilmės produktuose ir riešutuose, likopenas - raudonos spalvos daržovėse. Rekomenduojama rinktis produktus be konservantų ir dažiklių, sudaryti „sveikų produktų“ sąrašą ir juo pasinaudoti apsiperkant. Suplanuotas, ritmingas gyvenimo būdas senatvės prevencijai labai svarbus, tačiau taip pat reikalingi ir iššūkiai, kurie neturėtų viršyti žmogaus galimybių.
Amžiaus klasifikacija ir socialiniai požiūriai
Pasaulinė sveikatos organizacija žmogaus amžių klasifikuoja taip: nuo 60 iki 74 metų - pagyvenęs žmogus, nuo 75 iki 90 metų - senas žmogus, virš 90 - ilgaamžis. Senatvė ar vyresnis amžius? Labai skiriasi šios dvi kategorijos. Senatvė tapatinama su bejėgiškumu, posūkiu myriop, senyvas amžius turi savo privalumų, žavesio. Kiekvienais laikmetis turi savo supratimą, kada prasideda senatvė.
Senatvė ir senėjimas apgaubti daugybe stereotipų. Senas - tai negražus, erzinantis aplinkinius, piktas, menko proto. Šie stereotipai stumia senus žmones iš miesto centro į periferiją, mažina jų matomumą ir galimybes jaustis įvertintiems. Tačiau senėjimo pojūtis labai individualus: vieni 70-mečiai kuria savo paskyras socialiniuose tinkluose, o kiti nenori naudotis net mobiliaisiais telefonais.
Santykiai, seksualumas ir partnerystė senatvėje
Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Po truputėlį keisdamiesi patys, keičiame ir santykį su šalia esančiu žmogumi. Jei santykiai šilti ir harmoningi, partneriai vienas kitą palaiko, neabejotinai kartu senti yra lengviau. Jei tvirti santykių pamatai buvo pastatyti anksčiau, senatvėje jie tampa nepaprastai stipriu resursu.
Tai, apie ką tikrai nepakankamai kalbama, yra vyresnių žmonių seksualumas. Fizinis artumas ir seksualiniai santykiai yra svarbūs poros ryšiui ne tik jauname amžiuje, bet ir senatvėje. Tradiciškai manoma, kad vyresnės moterys yra aseksualios, menopauzė siejama su lytinio gyvenimo pabaiga. Iš tiesų kai kurioms moterims dėl menopauzės sukeltų hormoninių pokyčių seksualiniai santykiai gali tapti nemalonūs ar skausmingi. Tačiau tai nėra norma, o problema, apie kurią vertėtų pasikalbėti su ginekologu ir pabandyti rasti sprendimą.
Kaip visuomenė gali padėti vyresniems žmonėms
Pasaulinės ir vietinės sveikatos politikos tikslas - užtikrinti galimybes visiems žmonėms siekti geresnės gyvenimo kokybės. Socialinis ir ekonominis sąlygų pagerinimas galėtų būti labai efektyvus būdas siekiant užkirsti kelią žalingiems sveikatai rizikos veiksniams ir pagerinti visos populiacijos sveikatą bei gyvenimo kokybę. Lietuvoje vyresniems žmonėms svarbi yra buitinių ir transporto paslaugų prieinamumas, medicininio ir socialinio aptarnavimo įstaigų veiklos išvystymas, kultūrinės veiklos prieinamumas, galimybė dalyvauti švietimo veikloje ir tęsti saviugdą.
Visuomenėje turėtų mažėti senatvės stigma: nesirūpinimas silpniausiais visuomenės nariais garbės mums nedaro. Dalyvavimas bendruomenėje, pagarba ir įvertinimas už patirtį ir kompetenciją - svarbūs vyresnio amžiaus asmens matomumui ir savivertei.
Ar senimas gali būti džiaugsmas?
Senatvė - neišvengiamas džiaugsmas, jei žmogus turi ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti. Jei šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs, per daug apie ją negalvojant.
Senstant mažėja mūsų pajėgumai, todėl vyresniame amžiuje žmonės dažniausiai siaurina savo interesus, mažina veiklų skaičių ir tokiu būdu perskirsto savo psichologinį rezervą. Tačiau toms sritims, kurios lieka aktyvios ir svarbios, skiriama daug jėgų ir entuziazmo. Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė - santykiai gilėja, šeimos tradicijos stiprėja, santykis su anūkais dažnai tampa intensyvesnis nei buvo auginant vaikus.
Manipuliacinis ir piktybinis elgesys santykiuose
Praktinė žinia: pasiruošimas senatvei
Apie senėjimą ir senatvę reiktų pradėti galvoti daug anksčiau, nei oficialiai sukanka pensijinis amžius; šiam gyvenimo tarpsniui reikia ruoštis psichologiškai. Jeigu visą gyvenimą matėte prasmę, turėjote draugų ir džiuginančių veiklų, senatvėje visa tai neišnyks. Senti mes mokomės visą gyvenimą. Man labai patinka posakis: kaip mes gyvename, taip mes ir pasensime.
Senėjimo prevencijos ir funkcinės medicinos tyrimai siūlo, kad saugant sveikatą ir aktyviai gyvenant galima reikšmingai pagerinti gyvenimo kokybę vyresniame amžiuje. Rimtais mokslo tyrimais įrodyta, kad išsaugoti sveikatą kainuoja daug mažiau nei gydyti įvairias ligas. Atsakomybę už žmogaus sveikatą dalijasi abi pusės: ir gydytojai, ir pacientai.
Veiksmai, padedantys sveikai senti
- Reguliari fizinė veikla - 30 min. per dieną (ėjimas, plaukimas, šokiai, jėgos pratimai).
- Kognityvinis aktyvumas - mokymasis, skaitymas, smegenų treniruotės.
- Tinkama mityba - omega-3, likopenas, mažiau perdirbtų produktų.
- Socialinė įtrauktis - palaikyti ryšius su šeima, draugais, bendruomenėmis.
- Prevencinė medicininė priežiūra - ankstyva ligų diagnostika ir gydymas.
- Psichologinis pasirengimas - gyvenimo prasmės paieška, savęs priėmimas, socialinių vaidmenų permąstymas.
Santrauka
Senėjimas yra daugialypis procesas: biologinis, psichologinis ir socialinis. Jis vyksta labai įvairiai ir individualiai. Sėkmingas senėjimas priklauso nuo individo vidinių psichologinių resursų, socialinių ryšių, gyvenimo būdo ir visuomenės požiūrio. Visuomenė, politika ir medicinos praktika gali kurti sąlygas, kad senėjimas būtų kuo sveikesnis ir prasmingesnis, sumažintų vienišumą bei skatintų vyresnių žmonių įtrauktį ir vertinimą.
tags: #psichologas #apie #senatve