Priklausomybė - kompleksiška problema, apimanti biologinius, psichologinius ir socialinius aspektus. Šiame straipsnyje panagrinėsime priklausomybės ligos apibrėžimą, įsigilinsime į jos istoriją, priežastis, gydymo būdus ir kaip artimieji gali padėti priklausomybę turintiems asmenims.
Kas yra priklausomybė?
Priklausomybė - tai polinkis vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar užsiimti tam tikra veikla (pvz., azartiniais lošimais, kompiuteriniais žaidimais) siekiant pasitenkinimo, nekreipiant dėmesio į neigiamas pasekmes. Psichiką veikiančios medžiagos apima narkotikus (įskaitant klijus ir kitus inhaliantus), alkoholį ir tabaką. Dažnas tokios veiklos kartojimas sukelia priklausomybę ir tampa psichikos sutrikimu. Sergant priklausomybės liga, dėl pakitimų centrinėje nervų sistemoje, atsiranda stiprus potraukis medžiagai ar veiklai, o galimybės kontroliuoti šį potraukį tampa ribotos. Tai panašu į situaciją, kai žmogus, turintis aukštą kraujospūdį, be specialistų pagalbos negali jo reguliuoti. Priklausomybė yra psichikos sutrikimas, kuris atsiranda dėl polinkio vartoti psichiką veikiančias medžiagas, ar daryti tą pačią veiklą siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai.
Priklausomybės ligų raida istorijos tėkmėje
Psichoaktyviosios medžiagos naudojamos nuo seno, tačiau esminis pokytis įvyko XIX a. pradžioje, kai buvo atrastas morfinas. Morfinas buvo naudojamas JAV pilietiniame kare dalyvavusių kareivių gydymui, tačiau tai sukėlė priklausomybę. XX a. pradžioje heroinas buvo skiriamas neramiems kūdikiams, moterims nuo menstruacijų skausmų ar nemigos. Heroinas buvo parduodamas be recepto, o laudanas (opioidas) buvo randamas daugelio šeimų vaistinėlėse. Tačiau netrukus paaiškėjo tokio vartojimo problemos - priklausomybės. Dėl to 1914 m. JAV buvo išleistas pirmasis narkotinių medžiagų prekybą ir vartojimą ribojantis įstatymas.
Zigmundas Froidas savo pirmojoje mokslinėje publikacijoje "Über Coca" (1884 m.) rašė, kad kokainas yra veiksminga priemonė alkoholio ir morfino priklausomybėms gydyti. Vėliau paaiškėjo, kad šis gydymo būdas ne tik nebuvo sėkmingas, bet ir sukėlė skaudžių pasekmių. Froidas šį metodą taikė savo draugui, bandydamas jį gydyti nuo morfino priklausomybės kokainu. Gydymas ne tik nepadėjo, bet ir baigėsi draugo mirtimi. Šaltiniuose teigiama, kad Froidas pats vartojo kokainą dvylika metų ir nėra tikslių duomenų, ar jis nustojo vartoti. Dr. Howard Markel teigia, kad stiprūs asmeniniai sukrėtimai jam padėjo nustoti vartoti. Z. Froidas iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą - griežtas režimas, didelis darbo krūvis. Jis keldavosi prieš septintą ryto ir intensyviai dirbdavo iki nakties: priimdavo ne mažiau kaip 12 pacientų per dieną, daug rašė ir skaitė paskaitas. Froido požiūris į priklausomybę buvo gana aiškus: priklausomybė nėra išgydoma, ją galima pakeisti tik kita priklausomybe. Šis požiūris išliko iki šių dienų, nes paaiškina dažnus priklausomų asmenų atkryčius ar kitokį gyvenimo būdą.
Karlas Gustavas Jungas netiesiogiai įkvėpė Anoniminių alkoholikų brolijos atsiradimą. Jungas konsultavo alkoholiką bankininką, kuris po kelių mėnesių blaivybės vėl pradėjo gerti. Jungas pasiūlė įsijungti į religinės bendruomenės gyvenimą. 1939 m. pasirodė knyga "Anoniminiai alkoholikai", kurioje aprašyta dvylikos žingsnių programa. Po to sekė priklausomybių tyrimų sąstingio laikotarpis. Mokslas buvo apleistas. 1971 m. JAV prezidento Niksono pradėtame kare su narkotikų vartojimu ir platinimu buvo iššvaistytos didžiulės lėšos „medžiojant“ psichoaktyvių medžiagų platintojus. Buvo sugriežtinti įstatymai. Dėl to JAV iki šiol pirmauja pasaulyje pagal įkalintų asmenų skaičių. Statistikos rodo įkalintųjų skaičiaus didėjimo ryšį su karu prieš narkotikus, kurį 2011 m. pripažino Global Commission on Drug Policy. Taip baigėsi sąstingis ir JAV pradėjo intensyviai tyrinėti priklausomybės ligas.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligos: situacija Lietuvoje
Prasidėjo nauja era, ir tikėtina, kad artimiausiais dešimtmečiais bus atrasti veiksmingi ir sąlygiškai greiti šios ligos gydymo būdai. Neurologijos mokslas ne tik radikaliai pakeitė požiūrį į priklausomybės ligas, bet ir atveria naujas gydymo galimybes. Dr. Nora Volkow pradėjo tyrinėti priklausomų asmenų smegenis neurovizualizacijos būdu, įrodančią, kad priklausomybė yra smegenų liga, kuriai būdingi funkciniai ir struktūriniai, ilgalaikiai smegenų pakitimai. Taip pat išryškėjo, kad dopaminas ir noradrenalinas turi didelę įtaką priklausomybės sindromui. Tyrimai rodo smegenų plastiškumą ir galimą atsistatymą, tačiau atmintis ir asociatyviniai dirgikliai gali skatinti atkryčius. Kembridžo elgesio ir klinikinių neuromokslų instituto tyrimai ieško galimybių selektyviai išformuoti dirgiklius ir sutrikdyti priklausomybės ciklą.
Priklausomybės sindromas yra sudėtingas: liga apima biologinę, psichologinę ir socialinę sritis. Net ir sėkmingai atstatius smegenų veiklą, žmogus gali turėti ankstesnes mintis ir emocijas, todėl būtina visapusiška pagalba, įskaitant gretutinių psichikos sutrikimų gydymą ir traumas. Taip pat būtina įtraukti šeimą - kopriklausomų asmenų gydymą, nes santykiai dažnai yra arti toksiškų modelių. Socialinių darbuotojų vaidmuo taip pat svarbus. Gydymo planas turi būti integruotas ir ilgas: norint ilgalaikės remisijos, būtina kompleksinė pagalba, įskaitant psichoterapiją, šeimos terapiją, hipnotines technikas ir galimą transkranialinę neurostimuliaciją.
Priklausomybės priežastys ir rizikos veiksniai
Nėra vienos vienintelės priežasties. Genetika: šeimos istorija, kurioje yra priklausomų asmenų, didina riziką. Itin didelę riziką turi paaugliai, iš šeimų su priklausomais asmenimis. Aplinka: socialinė aplinka, spaudimas iš draugų, stresas mokykloje ar šeimoje, noras pabėgti gali paskatinti eksperimentuoti su psichoaktyviomis medžiagomis. Psichologiniai veiksniai: emocinis išbandymas, nuovargis ar nuobodulys gali skatinti vartojimą. Biologiniai veiksniai: tyrimai rodo, kad ankstyva patirtis ir stimulas gali formuoti predispozicijas vartoti chemines medžiagas.
Priklausomybės sindromo požymiai
Priklausomybės sindromą reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ar lošimų asmuo patiria neigiamų padarinių sveikatai, santykiai ar socialinei padėčiai. Jei vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, tačiau pakenkė sveikatai, ši būsena vadinama žalingu vartojimu. Svarbūs požymiai: padidėjusi tolerancija, sunkumai valdyti elgesį, neigiami padariniai tęsiasi nepaisant problemų.
Naujas požiūris į priklausomybę
Anksčiau DSM laikė abstinenciją ir toleranciją pagrindiniais ženklais. Dabar klasifikacija orientuojasi į elgesio sutrikimą - Substance Use Disorder. Diagnostikos kriterijai yra labiau nuoseklūs su centraline neurobiologija ir psichosocialiniais veiksniais. Konsultacijų metu vertinamas visos paciento būklės vaizdas, o pagalba parenkama individualiai. Lietuvoje įdiegiama metodika „Priklausomybių nuo alkoholio ankstyvosios diagnostikos ir ambulatorinio gydymo“ siekiant užtikrinti kokybišką pagalbą.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės ligų gydymas Lietuvoje
Gydymo požiūriai ir praktika Lietuvoje
Lietuvoje dominuoja stacionarinio gydymo paslaugos, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama psichosocialinei reabilitacijai, trumpalaikėms bei ilgalaikėms intervencijoms, šeimos psichoterapijai ir kitiems metodams. Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC) ir ES projektai formuoja modernius gydymo standartus. Pavyzdžiai: psichologinės konsultacijos, transkranialinė elektrostimuliacija (titrant palaipsniui) ir lazerinė terapija, kurios taikomos priklausomybių gydymui. Pirmieji rezultatai rodo, kad toks kompleksinis gydymas gali sumažinti potraukį ir pagerinti socialinę funkciją. Taip pat plėtojamos paslaugos artimųjų pagalbai (CRAFT programa), siekianti pagerinti šeimos narių psichologinę būklę ir skatinti priklausomą asmenį laikytis gydymo plano.
Naujausios praktikos pavyzdžiai išsigelbėję iš priklausomybės: transkranialinė elektrostimuliacija padeda mažinti potraukį, pagerina miego kokybę ir emocinę stabilumą. Naudojama neinvazinė technika, kuri veikia per prefrontalinę žievę, stimuluodama neuronų veiklą. Pacientas aprašo sumažėjusį alkoholio vartojimą ir teigiamą poveikį kasdieniam gyvenimui, įskaitant daugiau sporto ir šeimos laiko. Tokia pat technika gali būti taikoma ir kitoms priklausomybėms, tačiau reikia tolimesnių tyrimų ir plataus taikymo.
Socialiniai ir kultūriniai aspektai
Priklausomybės - ne tik individualus likimas, bet ir visuomenės problema. Lietuvoje analizė rodo, kad paslaugų koordinavimas ir kvalifikacijos trūkumai dažnai lemia paslaugų prieinamumo skirtumus. Skirtingos iniciatyvos - nuo savipagalbos bendruomenių iki valstybinės paramos - stengiasi didinti paslaugų prieinamumą, skirtą ne tik asmeniui, bet ir jo šeimai bei visuomenei.
Priklausomybės gydymas - praktiniai pavyzdžiai ir įžvalgos
Kultūrinės nuostatos ir išankstinės nuostatos gali stipriai įtakoti priklausomų žmonių priėmimą į gydymą. Svarbu švelnus, palaikantis ir nešališkas požiūris į žmogų, anoniminės grupės ir bendruomenių parama. Tuo pačiu svarbu, kad gydymo plánai būtų individualūs, apimantys visus tris pagrindinius komponentus: biologinę, psichologinę ir socialinę sritis.
Priklausomybių gydymo komponentai
- Psichologinė pagalba ir individualios terapijos planas
- Šeimos terapija ir kopriklausomų asmenų parama
- Medicina ir inovatyvūs metodai (pvz., lazerinė terapija, transkranialinė elektrostimuliacija)
- Socialinė reabilitacija: įgūdžių įgijimas, darbas, dienotvarkė
Metadatos (trumpas santrauka)
Priklausomybių ligų istorija ir gydymo raida: nuo morfino atradimo iki modernių neurobiologijos ir psichosocialinių gydymo metodų Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Kontaktai su priklausomybės ligų specialistų asociacija
2 minučių neurologija: atlygio sistema
tags: #priklausomybes #ligu #istorijos