ES užimtumo ir socialinių reikalų politika siekiama visoje Sąjungoje kurti kokybiškas darbo vietas, padėti darbuotojams rasti darbą tiek savo šalyje, tiek kitose valstybėse narėse, taip pat skatinti įgūdžių ugdymą ir verslumą. Šia politika taip pat siekiama modernizuoti ir koordinuoti socialinės apsaugos sistemas, gerinti darbo sąlygas taikant bendrus būtiniausius standartus, skatinti socialinę įtrauktį ir spręsti skurdo ir benamystės problemas.
Europos socialinių teisių ramstis ir pagrindiniai tikslai
Europos socialinių teisių ramstyje nustatyta 20 pagrindinių principų ir teisių, padėsiančių užtikrinti sąžiningas ir sklandžiai veikiančias darbo rinkas ir socialinės gerovės sistemas. Užimtumas Bent 78 proc. 20-64 metų amžiaus gyventojų ES turėtų turėti darbą. Mokymuose kasmet turėtų dalyvauti bent 60 proc.
ES nustatė taisykles, kuriomis siekiama didinti deramą minimalųjį darbo užmokestį ir skatinti kolektyvines derybas. Deramu darbo užmokesčiu visiems užtikrinamas deramas gyvenimo lygis ir didinamas socialinis teisingumas. Nustatėme taisykles, kuriomis siekiama pagerinti platformų darbuotojų darbo sąlygas.
Platformų darbuotojai ir darbo teisių plėtra
Skaitmeninėse platformose dirba 28 mln. žmonių, iš kurių iki 4,1 mln. asmenų, neteisingai priskiriamų savarankiškai dirbantiems asmenims, galėtų tapti samdomais darbuotojais. Šie darbuotojai galės naudotis darbuotojų ir socialinėmis teisėmis, be kita ko, teisėmis į sveikatos draudimą, mokamas atostogas, nedarbo išmokas, taip pat galimybe naudotis socialine apsauga.
Lyčių lygybė ir darbo užmokesčio skaidrumas
ES moterys už tą patį darbą uždirba 13 proc. mažiau nei vyrai. Nustatėme darbo užmokesčio skaidrumo taisykles, kad pagrindinis principas, pagal kurį vienodas darbas nusipelno vienodo darbo užmokesčio, taptų realybe. Įmonės, kuriose dirba daugiau kaip 100 darbuotojų, turės skelbti informaciją apie darbuotojų moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumą.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Jaunimo garantijos ir parama migrantams
Jaunimo garantijų iniciatyva užtikrinama, kad jaunimui per keturis mėnesius nuo tada, kai netenkama darbo arba užbaigiami mokslai, būtų pateiktas darbo, tolesnio mokymosi, stažuotės arba pameistrystės pasiūlymas. Nuo 2013 m. Europos jaunimo garantijų iniciatyva padėjo daugiau kaip 50 mln. jaunuolių.
Nuo 2022 m. laikinoji apsauga suteikta daugiau kaip 4 mln. ukrainiečių, kurie galėjo iš naujo kurti savo gyvenimą ir dirbti ES.
Ukrainos karo pabėgėliai naujai pretenduoja į apsaugos statusą
Įgūdžių paktas ir persikvalifikavimas
Nuo 2020 m. galiojančiu Įgūdžių paktu viešosios ir privačiosios organizacijos skatinamos suvienyti jėgas, siekiant kelti darbuotojų kvalifikaciją ir juos perkvalifikuoti. Iki 2024 m. šis paktas subūrė daugiau kaip 2 500 narių, kurie kartu surengė mokymą daugiau kaip 3,5 mln. žmonių.
Europos fondai ir parama atleistiems darbuotojams
2007-2024 m. laikotarpiu Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondu atleistiems darbuotojams pasinaudota 182 kartus - daugiau kaip 700 mln. Komisija siūlo naujas kovos su skurdu ir būsto krize priemones.
Skurdas, benamystė ir socialinės apsaugos sprendimai
Skurdą patiria 1 iš 5 europiečių, įskaitant 1 iš 4 vaikų, o apie 1 mln. Komisija siūlo naujas kovos su skurdu ir būsto krize priemones.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Socialinis verslas kaip sprendimas
Socialinis verslas yra būdas spręsti socialines, aplinkosaugos problemas inovatyviai, kas šių dienų pasaulyje yra aktualu, nes ankstesni socialinių problemų sprendimo būdai yra neefektyvūs, brangūs, nesukuriantys tvaraus ilgalaikio poveikio. “Iš tiesų pagrindinės verslumo skatinimo priemonės seniai išrastos - tai akseleravinas, inkubavimas, pradinis finansavimas. Investicijos į aktyvias, drąsias, protingas asmenybes visada atsiperka. Nes socialiniame versle asmenybės faktorius labai svarbus - žmogus turi turėti labai stiprią motyvaciją, stimulą kurti.
Lietuvos socialinio verslo asociacijos direktorė Simona Laiconaitė pritaria socialinio verslo forume išsakytoms OECD rekomendacijoms dėl socialinio verslo žinomumo ir supratimo didinimo: „Verslumas yra vienas iš pasiteisinusių būdų socialiniam pokyčiui kurti, tereikia daugiau apie tai kalbėtis ne tik tarpusavyje, bet nešti žinią ir į visuomenę, keisti žmonių supratimą apie socialinių problemų sprendimą, skatinti antreprenerystę socialinio poveikio lauke, megzti dialogą ir su privačiuoju sektoriumi“.
Dar vienas socialinio verslo išskirtinumas - galimybė kurti ir plėtoti strategines partnerystes tarp socialinio verslo ir didžiųjų verslo organizacijų, siekiant didesnio poveikio visuomenėje.
Lietuvos socialinė politika: struktūra ir pagrindinės sritys
Socialinė politika - tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės. Ji apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse.
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Pagrindinės sritys
- Gyventojų pajamų dinamika
- Valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija
- Valstybinė parama šeimai
- Vaikų teisių apsauga
- Būsto politikos socialiniai aspektai
- Neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos
- Nacionalinė užimtumo politikos strategija
- Repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai
- Darbo santykiai ir darbo sauga
- Tarptautinė pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą
Vaiko gerovės politika Lietuvoje
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995m.), Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000- 2004). Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas.
Šio įstatymo kurio tikslas- užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kitų su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių, nevalstybinių institucijų veiklą, susijusią su vaiko teisėmis.
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas.
G.Kvieskienė teigia, kad bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo dau¬giau nei 80%. Gerokai padaugėjo valkataujančių ir girtaujančių vaikų, daugėja platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata. Ypač didelį nerimą visuomenei kelia 14 -17 metų amžiaus paauglių nusikalstamumo didėjimas, kuris daugiau nei pusantro karto viršija šio amžiaus tarpsnio Lietuvos gyventojų augimo tempą.
S.Dapkienė, remdamasi Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktais tyrimais, teigia, kad dauguma 15-mečių yra ragavę alkoholinių gėrimų. 50% 15-mečių berniukų ir 40% mergaičių nors kartą buvo išgėrę tiek alkoholinių gėrimų, kad jautėsi apsvaigę. 14% 15-mečių berniukų ir 6% mergaičių reguliariai (kasdien ar kelis kartus per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus; 73% berniukų ir 82% mergaičių prisipažino juos vartoję nereguliariai.
Programos vaikų gerovei
Siekiant efektyviai išspręsti šias problemas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtinta Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija yra parengtas iir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos projektas ir jos įgyvendinimo priemonių 2004-2012 metų plano projektas. Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui.
Pagrindinės vaiko gerovės politikos programos: Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004- 2008m.) Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 metų programa. Programos tikslas- sudaryti tinkamas sąlygas tėvų globos netekusiam asmeniui socialiniai integruotis visuomenėje, ugdyti kiekvieno globojamo asmens savarankiško gyvenimo įgūdžius.
Daug darbą atlieka ir nevyriausybinės organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Vaikų dienos centrų tinklas plečiasi, steigiasi nauji centrai, nes auga juose teikiamų paslaugų poreikis.
Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti. Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams. Programą planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais.
Taip pat šiuo metu rengiama Nacionalinė vaikų dienos centrų 2005 - 2007 m. tęstinumą. Programa siekiama sudaryti sąlygas socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams gauti socialines, ugdymo paslaugas, siekiant sudaryti galimybes vaikams augti šeimoje ir nebūti atskirtiems nuo tėvų steigiant globą.
Socialinės politikos institucijos ir specialistų trūkumas
Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Jų vyravimas socialinėje politikoje priklauso nuo konkrečios visuomenės svarbiausių gerovės šaltinių. Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu. Valstybės institucijos (pvz., ministerijos), ne pelno institucijos ir pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, formuoja, vykdo ir tobulina socialinę politiką, kuri daro poveikį visuomenei, pavieniams individams, todėl galima numatyti socialinės politikos socialinius padarinius ir įvertinti rezultatus.
Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką. Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai.
Pasak prof. B., Vilniaus universitetas yra vienintelis, kuris šiuo metu siūlo Socialinės politikos studijų programą Lietuvoje. Dr. T. Vencius įsitikinęs, kad teigiami pokyčiai būtų žymiai spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų įvairiuose sektoriuose - viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaidmuo
Socialinė apsaugos ir darbo ministerija yra biudžetinė įstaiga finansuojama iš valstybės biudžeto, valstybinio draudimo fondo, savivaldybių biudžeto lėšų ir kitų šaltinių. Šią instituciją kontroliuoja šalies vyriausybė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais tikslais, jos programa bei programos įgyvendinimo priemonemis. Be to ministerijos veikla negali nusižengti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei kitiems teisės aktams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programos punktai gali kasmet keistis, bet ilgalaikiai socialinės apsaugos ir darbo prioritetai ir uždaviniai, kurių siekia ministerija, neturi keistis pvz.: mažinti nedarbą ir skurdą bei plėtoti informacinę ir žinių visuomenę.
Socialinės politikos prigimtis, iššūkiai ir reikšmė
Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus. Į kasdienį gyvenimą socialinė politika įsilieja kur kas plačiau, nei dažnai manoma.
„Socialinė politika glaudžiai susijusi su kiekvieno žmogaus gyvenimu - ji veikia net ten, kur jos nepastebime“, - sako Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Boguslavas Gruževskis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis Socialinės politikos katedros asistentas dr. Tautvydas Vencius primena, kad ši sritis - tai ne tik išmokos ar parama. Ji apima švietimą, sveikatos apsaugą, o tai reiškia - prieinamą darželį ar galimybę gauti gydymą laiku. Socialinės politikos katedros doktorantė Ulijona Kaklauskaitė pabrėžia, kad šios srities esmė - žmonės.
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Vis dėlto pati sąvoka kilo dar anksčiau - 18-19 a. Reikšmingą vaidmenį suvaidino Vokietijos kancleris Otas von Bismarkas, 19 a. pab.
Pašnekovas pasakoja, kad plačiąja prasme socialinės politikos ištakų galima įžvelgti dar senovėje. Senovės Egipte ir Romos imperijoje skurstantiems buvo dalijamas maistas, siūlomos nemokamos pramogos. Žlugus Romos imperijai, pirmas įstatymas apie skurstančių žmonių teises buvo išleistas 1601 m. Anglijoje, 1795 m.
Nors 20 a. socialinė politika pasiekė reikšmingą brandą, prof. B. Gruževskio teigimu, tikroji socialinė politika dar tik prasideda. „Šiuo metu vis dar gyvename pagal senąją rinkos ekonomikos paradigmą, kurioje dominuoja pelno siekimas, o socialinė politika lieka antrame plane. Tačiau 21 a. realijos vis garsiau signalizuoja, kad šis kelias - akligatvis. Mokame labai daug ir efektyviai gaminti, bet nemokame pasidalinti. O auganti nelygybė jau šiandien ardo visuomenę iš vidaus“, - perspėja profesorius.
Pasak jos, be duomenų, tyrimų ir analitinės įžvalgos sprendimai tampa intuityvūs, kartais net populistiniai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis dr. T. Vencius prisimena atvejį, kai teko įtikinėti politinę vadovybę, kad kalėjimuose turi dirbti socialiniai darbuotojai. „Žmonės, atlikę bausmę, anksčiau ar vėliau grįžta į mūsų bendruomenes. Todėl resocializacijai turime skirti daugiau dėmesio“, - pabrėžia dr. T. Vencius.
Prof. B. Gruževskio teigimu, nepastovumas socialinėje politikoje dažnai kyla iš gilesnių žmogaus prigimties ir visuomenės raidos dėsnių. „Socialinė politika, kaip ir visi socialiniai mokslai, turi vertybinį pagrindą, nes žmogus yra duali būtybė: viena jo pusė - egoistiška, biologinė, kita - visuomeninė, išmokta. Tokias pastangas nuo seno aprašė išminties knygos ir šventraščiai, kuriuose žmogaus raidos tikslas siejamas su vidinių instinktų pažabojimu. Vis dėlto ši žmonijos raida nėra linijinė. Visuomenė kyla, stiprėja, bet anksčiau ar vėliau pradeda piktnaudžiauti įgyta galia, sistema suyra ir tenka viską pradėti iš naujo.
Mokslininkas kelia klausimą: kodėl net gyvenant aukštos gerovės sąlygomis mums taip sunku valdyti išteklius atsakingai ir dalytis su silpnesniais? „Gal mes tiesiog gyvename per trumpai, kad suvoktume visą žmonijos evoliucijos paveikslą“, - svarsto prof. B.
Dokt. U. Kaklauskaitė paaiškina, kad taip yra todėl, jog ši sritis itin vertybiška, ieškanti atsakymų į jautrius klausimus: kam padėti, kiek padėti ir kas „nusipelno“ pagalbos. Be to, socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta. Dar vienas iššūkis - trumpalaikis mąstymas, nulemtas rinkimų ciklų. „Tokie dalykai kaip vaikystės skurdo mažinimas ar tvari socialinė apsauga reikalauja laiko. Ir drąsos“, - sako dokt. U. Kaklauskaitė.
Dr. T. Vencius pabrėžia, kad bendradarbiavimas yra vienas esminių sėkmingos socialinės politikos veiksnių. Dirbdamas su savivaldybių administracijomis, socialinių paslaugų įstaigomis, Užimtumo tarnyba ir nevyriausybinėmis organizacijomis, jis koordinavo nedirbančių asmenų atvejo vadybos modelio kūrimą. „Pradžioje teko ne tik remtis tyrimais ir užsienio pavyzdžiais, bet ir įtikinti savivaldybes, kad ši priemonė reikalinga ir veiksminga“, - pasakoja dr. T. Vencius.
Tarptautiniai įrankiai ir analizės priemonės
Vienas sėkmingas pavyzdys - Europos mikrosimuliacinis modelis EUROMOD, kuris leidžia įvertinti mokesčių ir paramos poveikį pajamoms, skurdui ir nelygybei.
Vietinės iniciatyvos ir pagalba diasporai
Turite klausimų Socialinių reikalų tarybai? JAV Lietuvių Bendruomenės Socialinių reikalų taryba teikia įvairiapusę pagalbą Amerikoje gyvenantiems lietuviams - nuo patarimų imigracijos, draudimo, pensijų, sveikatos ar socialiniais klausimais iki pagalbos pildant oficialius dokumentus bei vertimų. Prireikus tarpininkaujama valdžios įstaigose, organizuojami teisiniai ir informaciniai seminarai, bendradarbiaujama su įvairių sričių profesionalais. Tarybos veiklos centras yra Vyresniųjų lietuvių centras „Seklyčia“ Čikagoje, kur dirba socialinių paslaugų raštinė.
Praktiniai iššūkiai: duomenys, politikos poveikis ir sprendimų tvarumas
Pasak U. Kaklauskaitės, be duomenų, tyrimų ir analitinės įžvalgos sprendimai tampa intuityvūs, kartais net populistiniai. Mokslininkų nuomone, socialinė politika turi būti paremta tyrimais ir tarpsektoriniu bendradarbiavimu, kad priemonės būtų tikslios ir nepalankiai neveiktų tam tikrų gyventojų grupių.
| Šalis / Iniciatyva | Rezultatas / apimtis |
|---|---|
| Jaunimo garantijos (ES) | Daugiau kaip 50 mln. jaunuolių nuo 2013 m. |
| Įgūdžių paktas | 2 500 narių, mokymas daugiau kaip 3,5 mln. žmonių iki 2024 m. |
| Laikinoji apsauga (2022-) | Virš 4 mln. ukrainiečių gavo apsaugą ES |
| Prisitaikymo prie globalizacijos fondas | 182 kartus, >700 mln. paramos 2007-2024 m. |
tags: #polikaitis #socialiniu #reikalu