Socialinis statusas - tai integracinis rodiklis, nusakantis individo ar socialinės grupės gana stabilią socialinę padėtį visuomenės socialinėje sanklodoje ir socialinių santykių sistemoje. Socialinis statusas suteikia tam tikrų teisių ir pareigų. Socialinis statusas dažniausiai siejamas su socialine veikla, asmens užimtumu, profesija (pvz., studento, inžinieriaus, motinos, pensininko statusas), t. p. šeimine padėtimi.
Individas gali turėti kelis socialinius statusus (pvz., verslininko, tam tikros organizacijos vadovo, draugijos nario statusą). Socialinis statusas t. p. siejamas su socialiniu vaidmeniu - elgsenos modeliu, kurio tikimasi iš tam tikrą padėtį užimančio individo. Individo socialiniam statusui gali būti priskirti keli socialiniai vaidmenys, pvz., pavaldinio, bendradarbio, brigadininko, be to, jis gali atlikti sūnaus, vyro, tėvo, senelio, tam tikro klubo nario ir kitus vaidmenis.
Socialinio statuso tipai
Socialinis statusas gali būti:
- Priskirtasis: įgytas be paties asmens valios ir priklauso nuo žmogaus rasės, lyties, kastos, tautybės, gimimo vietos ir kitų aplinkybių.
- Įgytasis: jo žmogus siekia tikslingai.
Socialinis vaidmuo ir jo elementai
Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, charakteringas apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Tai elgesio modelis, kurio visuomenė tikisi iš individo, užimančio tam tikrą poziciją socialinėje struktūroje. Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Vis dėlto kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas.
- Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas.
- Vykdymas.
Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie „Sodrą“
Socialinio vaidmens turinys
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t. y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai, jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama.
Vaidmens apibrėžtumas ir konfliktai
Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti.
Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Nuokrypio (Deviantinis) vaidmuo
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti "slaptojo" vaidmens.
Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis. Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.
Taip pat skaitykite: Ką žinoti apie pensiją?
Socialiniai vaidmenys ir bendravimas
Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Yra "patogių" vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai - kad ir tas pats draugo vaidmuo - nuo globėjo, rūpintojėlio iki teisėjo, kontroliuotojo. Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų.
Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje.
Socialiniai vaidmenys daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Atlikdami įvairius vaidmenis, žmonės perima tam tikras elgesio normas, vertybes ir įsitikinimus, kurie vėliau tampa asmenybės dalimi. Socialiniai vaidmenys padeda individui identifikuotis su tam tikra socialine grupe ir jaustis jos dalimi.
Socializacija ir vaidmenys
Socializacija yra procesas, kurio metu individas išmoksta socialines normas, vertybes ir elgesio modelius, būdingus tam tikrai visuomenei ar grupei.
Vaidmenų konfliktai
Vaidmenų konfliktai atsiranda, kai individas vienu metu atlieka kelis vaidmenis, kurių reikalavimai prieštarauja vieni kitiems. Pavyzdžiui, moteris, kuri yra ir motina, ir karjerą daranti specialistė, gali patirti vaidmenų konfliktą, nes jai sunku suderinti šeimos ir darbo reikalavimus. Vaidmenų konfliktai gali sukelti stresą, nerimą ir kitas psichologines problemas.
Taip pat skaitykite: Kaip veikia Sodros pensija
Socialiniai vaidmenys senatvėje
Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galimybės stiprinti bei dalyvauti aktyviame gyvenime yra ribotos, dažnai susijusios su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė, kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.
Senatvė ir socialinis statusas
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusio žmogaus statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti.
Kaip teigia R. C. Atchley (1987), būtent amžius įtakoja vaidmenų tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Kalbant apie amžiaus įtaką svarbi "amžiaus normų" sąvoka. Šios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti (Atchley, 1987). Deja, reikia pripažinti, kad masinėje visuomenėje tam tikros galimybės vyresnio amžiaus žmonėms yra apribotos. Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas "senas" tarsi nuvertina asmenį.
Stereotipai ir diskriminacija
Anot M. Matulionienės (1997), visuomenėje vyrauja neigiami stereotipai apie senus žmones. Dažnai manoma, kad jie yra ligoti, neturtingi, vieniši, priklausomi nuo kitų, sunkiai prisitaikantys prie naujovių ir pan. Tokie stereotipai lemia diskriminaciją dėl amžiaus, kuri pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse: darbo rinkoje, sveikatos priežiūroje, socialinėse paslaugose.
Socialinis mobilumas
Socialinis mobilumas apibrėžiamas kaip judėjimas tarp socialinių pozicijų daugiamatėje socialinėje erdvėje (Werner, 2013). Kitaip tariant, tai yra asmens dabartinių aplinkybių palyginimas su tomis, iš kurių jis kilęs, todėl socialinis mobilumas gali būti nagrinėjamas tiek vienos kartos, tiek kelių kartų.
Dažniausiai socialinės pozicijos, kurios gali būti lyginamos, remiasi profesinėmis, pajamų, išsilavinimo ar kitomis socialinės klasės ar socialinės ir ekonominės padėties schemomis. Be to, socialinis mobilumas gali būti vertinamas ir sveikatos, socialinio, kultūrinio kapitalo perdavimo ir kitais aspektais.
Socialinio mobilumo tipai
- Vertikalus: rodo socialinės pozicijos kilimą į viršų arba žemyn.
- Horizontalus: socialinis ir ekonominis statusas nekeičiamas.
- Intrageneracinis: sutelkia dėmesį į asmens gyvenimo eigą.
- Intergeneracinis: suprantamas kaip tėvų ir suaugusių vaikų socialinės ir ekonominės padėties skirtumas.
Statusas | Individualūs asmenys ir visuomenė | MCAT | Khano akademija
Socialinės psichologijos metodai
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinės psichologijos problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.
Socialinės psichologijos istorija ir ištakos
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. XVIII a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių ir aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį, mėginusiu pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą socialinei psichologijai.
Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka.
Pagrindiniai socialinės psichologijos principai
- Tapatybė ir kilnumas.
- Socialinis gyvenimas ir rutina.
- Filosofinė antropologija.
- Aristotelio ir Tomo Akviniečio dorybių teorijos.
- Holistinis požiūris į žmogų.
Socialinis statusas ir vaidmenys yra svarbūs socialinės sąveikos elementai, turintys įtakos individo elgesiui, santykiams su kitais ir savęs suvokimui visuomenėje. Šių sąvokų supratimas padeda geriau suvokti socialinius procesus ir tarpasmeninius santykius.
tags: #mano #socialinis #statusas