Pagrindiniai baltų dievai yra tvirtai susieti su pirminiais kosmologiniais pradais. Deivė Žemyna - žemės deivė, Gabija - ugnies deivė, Andojas - vandenų viešpats, Vėjopatis - oro dievas, valdantis vėjus. Yra daug dievybių, išreiškiančių skirtingus ugnies, vandens, oro, žemės ypatumus. Užtenka peržvelgti vien ugnies pradą turinčių dievybių įvairovę. Gabija - rami namų židinio ugnis, šildanti ir globojanti. Perkūnas - galingas žaibo dievas, kurio galinga strėlė akimirksniu perveria priešą. Prūsų Svaikstikas - švytinčio dangaus dievybė; šviečiantis, bet nešildantis. O štai Saulė - sustingusi, kieta ugnis iš gryno aukso - ją kadaise nukalė dievas Kalvelis ir įkėlė į dangų. Dar kitoks yra Aitvaras - oru lekiantis ugninis žaltys; jo ugniniame kūne iš vienos vietos į kitą pernešami aukso lobiai.
Cosmologiniai pradmenys slypi ne tik dievų kūnuose ir atributuose. Visas pasaulis, − augalai, gyvūnai, žmonės sudaryti iš pamatinių elementų ir jų derinių. Štai raudona rožė - ugnies augalas, o baltoji lelija - vandens. Augalai, turintys pūkuotas, oru sklendžiančias sėkleles yra vėjinės prigimties, o po samanomis tūnantys grybai - žemės padarai. Lietuvių etnomedicinos žinios mums rodo, jog kadaise ir ligos buvo gydomos parenkant augalus pagal jų kosmologines savybes, pvz., vėjo ligos gydytos vėjo augalais, karščiavimai - ugniniais augalais, tinimas - vandeniniais augalais ir pan.
Žmonės, kaip ir dievybės, yra sudaryti iš kosmologinių pradų. Turime visko po truputį - ir ugnies, ir žemės, ir vandens, ir vėjo. Lietuvių kalbos žodynas rodo, kad ugnies, oro, vandens, žemės ypatumai prilyginami žmogaus būdui, temperamentui. Ugnis - karštas, ūmus, smarkus būdas. Sakoma: „Vyras labai ūmus - kaip ugnis“, „Jis tokios staigios įgimties - nei iš šio, nei iš to tik užsidegs kaip ugnis“, „Kad jau ugnystas - kaip ugnis visur puola“. Ugnies pasireiškimu taip pat laikytinas energingumas, darbingumas, gebėjimas smarkiai ir stipriai dirbti.
Vanduo irgi yra smarkus, bet jis kryptiškas − teka, skuba, veržiasi kokia nors kryptimi. Sakoma: „Mergikė buvo kaip vanduo - greita“. Vandens tekėjimas lyginamas su kalbėjimu: „Kalba - kap vanduoj eina“. Tačiau vandeninė prigimtis lemia ir nepastovumą: „Ana mainos kaip [v]anduo“. Dar spartesnė yra vėjinė (orinė) prigimtis: „greitas kai vėjas“. Orinės prigimties žmogui lengva judėti: „Aš visa kai oras (lengvai) vaikščioju“. Tačiau vėjas turi ir neigiamą savybę - jis nepastovus: „Toj boba tai kai vėjas kokia - namie nebūna, eina ir eina“; „Metąsis kai oras“.
Nuo oro, vandens ir ugnies iš pagrindų skiriasi žemė. Ji - pastovumo įsikūnijimas. Judėti ji ima tik išskirtiniais atvejais, stipriai įskaudinta. Be to žemė moka saugoti paslaptis. Baltų mitologijoje visos pasaulio būtybės įgauna būdą iš pamatinių kosmologinių pradų, jų tarpusavio pusiausvyros ir dermės, todėl dievų ir žmonių prigimtis turi nemaža panašumo. Dievai, būdami archetipiniais pavyzdžiais, padeda ir žmogui perprasti savo būdą lyginantis su viena ar kita dievybe. Perkūnas - stiprus ir ūmus. Gabija - linksma, spragsinti židinio ugnis, kuri sužiebta stipriai liepsnoja, bet nakčiai po pelenų patalais ramiai miega. Aitvaras - greitas kaip vėjas ir ūmus kaip ugnis. Žemyna - rami ir motiniška. Baltų mitologija yra turtinga dievybių, kurios išreiškia skirtingas prigimtis ir būdo bruožus. Kokio baltų dievo archetipą atitinkate jūs?
Taip pat skaitykite: Vandos Juknaitės literatūrinis palikimas
Norinčius išgirsti apie baltų dievus keliaujant po baltų šventvietes kviečiame prisijungti prie „Vykinto kelių“ ekskursijų po Lietuvą.
- Baltų dievai ir deivės: aukščiausiasis dievas, deivės pragimdytojos, dievų trejybė.
- Dievų prisilietimai prie žemės: Žemyna, Medeina, Lauksargis, Žemėpatis.
- Ugnies ir žaibo globėjai: Gabija, Perkūnas, Aitvaras.
- Vandens pasaulis: Andojas, vandenų dievai, vilkintys skirtingų prigimčių įvairovę.
kosmologiniai pradmenys ir žmogaus kūryba: kaip dievai įkvepia meną
Baltų dievai, patekę į kasdienį žmogaus gyvenimą, įgauna archajiškus pavyzdžius, kurie padeda žmogui perprasti kūrybos pradus. Vyrų ir moterų energijos, dangaus ir žemės figūros, ugnies šviesiausios, vandens skaidrumas ir oro lengvumas sugula į kūrybinį žmogaus pradas. Šie archetipai įkvepia meno kūrinius, architektūrą, amatą ir pasakojimus, kurie išliko iš senų laikų iki šiol.
Ramos vietos ir apeigos
Pagrindinė visu baltų genčių šventovė buvo Ramuva, kurioje apeigas atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu Krivaičiu. Pagrindinės šventės: Rasos (Kupolės) ir Pavasario (Sutinkų) šventės suteikė istorinį pagrindą baltiškam gyvenimui ir meno kūrybai. Rasos buvo švenčiama birželio 22 d., o pavasario šventė - balandžio 1 d. Šventinių laikotarpių papročiai formavo niekieno religijos atspindžius kultūroje ir kūrė vietas meniniam išraiškai.
Gimimo, likimo ir mirties supratimas
Kiekviena prigimtis turėjo savo globėją dievybę: Laima - likimo dievybė, kuri budi gimstant žmogui ir audžia jo likimą. Mirties ir blogio jėgos buvo valdomos Velniu ar Pikulu, o mirties pasaulis pasireiškia per mirusiųjų vėles ir jų tęstinumą gyvybėje. Tarp baltų dievų buvo ir dvasinių globėjų santykiai, kurie padėjo žmonėms suvokti savo vietą pasaulyje.
Nepaisant krikščionybės įtakos, baltų dievų ir deivių simboliai išliko liaudies tradicijose ir papročiuose: ramovės, rambynai, alkomos ar gojai - vietos, kuriose garbinami dievai ir krypčiai keičia šventą laiką su kasdienybe. Rasos šventė plėtojama iki Joninių, o pavasario šventė - Sutinkai. Tokie tradiciniai elementai išliko kaip kultūriniai atspindžiai ir įkvėpė meną bei amatą.
Taip pat skaitykite: Vandos Juknaitės literatūrinis palikimas
„BALTŲ KELIAS“. „Kur veda teminiai maršrutai. Baltų paveldo ekskursijų patirtis“. „Vykinto keliai“.
Taip pat skaitykite: sužinokite daugiau apie vaikus saugančius angelus
tags: #kuryba #globojantys #baltu #dievai