Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime, ekonominio gyvenimo ir civilizacijos pagrindas. Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną. Keičiantis šeimai, nyksta tradiciškai susiformavę šeimos bruožai bei šeimyniniai santykiai, ryškėja nauji.
Šeimoje atsispindi ir kaupiasi visi socialinio ekonominio gyvenimo pažangūs ir negatyvūs pokyčiai, kuriamos ateities vizijos. Sparčios gyvenimo permainos gali lemti staigius ir esminius šeimos kaip sociokultūrinio instituto pokyčius, kuriems visuomenė dažnai nepasiruošusi ir kurių negali vienareikšmiškai priimti. Dėl to šeimai šiandien reikia kur kas didesnio dėmesio ir paramos, padėti spręsti iškilusias problemas. Labiausiai pagalbos reikia socialinės rizikos šeimoms, kurių Lietuvoje vis dar nemažai yra, nors tokių šeimų skaičius po truputį krinta žemyn.
Šeima - tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Šeimos nariai surišti bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą. Tai yra pirminė jungtis, kuri yra žmogaus egzistavimo, visuomenės stabilumo, tęstinumo ir vystymosi pamatas. Šeima kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką.
Šeima yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams. Kultūrinė - šeima, kaip pirminė sociokultūrinių, etnokultūrinių vertybių ir tradicijų perteikėja. Šeima neįsivaizduojama be vaikų. Vaikas - tai žmogus, neturintis 18 metų. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė.
Jie, kaip ir suaugusieji, turi tokias pačias prigimtines, politines ir pilietines teises, tačiau dėl neveiksnumo savo teisių patys atstovauti negali. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą arba valstybė (jeigu tai yra susiję su viešaisiais interesais) gina arba atstovauja jo teisėms.
Taip pat skaitykite: Socialinis eksperimentas: pavyzdžiai ir įžvalgos
Šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis (psichotropinėmis) medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams vadinama socialinės rizikos šeima.
Statistiniai Duomenys
2003 metų duomenimis Lietuvoje buvo 962623 šeimų ir 509973 vaikų. Šeimų daugiau mieste nei kaime, savaime suprantama, daugiausia šeimų didmiesčiuose. 2003 metų ataskaitos apie vaikų globą duomenimis, Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimų ir 39233 vaikai jose. Per septynerius metus (laikotarpiu 1995 - 2002 m.) šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti savo vaikais, skaičius padidėjo nuo 9700 iki 18500, tai yra 87 %. Toks didelis procentas aiškiai rodo, kad tai jau ne šeimų problemos, bet nulemtos struktūros ir priklausančios nuo politinių sprendimų. Valstybės struktūros respublikiniu ir vietiniu lygiu nėra efektyvios.
Viena skaudžiausių socialinių problemų - našlaičiai ir beglobiai vaikai. Tik kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas - našlaitis. Didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų. 2002 m. tėvų globos neteko 3 003 vaikai, iš jų 41 % buvo iki 7 metų amžiaus, o 2003 metais tėvų globos neteko 3023 vaikai, iš jų 62 % buvo iki 7 metų amžiaus. 2002 m. buvo įvaikintas 231 vaikas. Maždaug trečdalis jų apsigyveno užsieniečių šeimose.
Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais Lietuvoje veikė 198 įvairaus tipo vaikų globos institucijos, kuriose buvo globojami 5965 vaikai. Prie statistinių duomenų reikia paminėti ir tai, kad nepilnamečiai padaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima. Nepilnamečių nusikaltimus įtakoja aplinka, draugai, suaugusieji arba nedarni, deformuota šeima, kuri padidina vaikų kriminogeninę riziką pusantro arba du kartus. Visiškai pakrikusioje, amoralioje šeimoje kriminogeninė rizika didžiausia.
Apie 61 % nusikaltimų padaro vaikai, kurių šeimose buvo tik vienas iš tėvų arba iš šeimų, kur tėvai sistemingai girtauja ir vaikais nesirūpina. Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nes šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius.
Taip pat skaitykite: Teisės aktai ir atsakomybė
Tyrimų duomenimis, daugiavaikiai namų ūkiai vieno asmens maistui 2003 metais galėjo skirti tik po 3,8 Lt per dieną (visi namų ūkiai vidutiniškai po 5,5 Lt), nors išlaidos maistui sudarė 49 proc. jų vartojimo išlaidų. Statistikos departamento atlikta santykinio skurdo lygio analizė parodė, kad tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos dominuoja namų ūkiai, turintys vaikų. Santykinio skurdo lygis tarp namų ūkių, turinčių vaikų iki 18 metų amžiaus, 2002 m. buvo 19,5 procento (vidutiniškai šalyje - 16,6%).
Santykinio skurdo riba 2003 metais buvo 312 litų ekvivalenčiam vartotojui. Skurdo lygis - tai gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis. 2003 m. santykinio skurdo lygis buvo 16 procentų (2002 m. - 17%).
2002 metais savižudybių skaičiumi 100 tūkstančių gyventojų Lietuva pirmavo Europoje. Visiems ketinantiems žudytis būdingas sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp prieštarų - noro gyventi, sulaukti pagalbos ir noro negyventi. Savižudybė skatina daugybė krizines situacijas sukeliančių veiksnių. Savižudybė - tai visuomenės problema. Ją spręsti įmanoma tik įvertinus socialines, ekonomines, psichologines ir medicinines priežastis, lemiančias individo pasiryžimą nutraukti savo gyvybę.
Savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15-34 metų amžiaus) mirties priežastis. 10-19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės užima 2-3 vietą tarp mirties priežasčių. Vaikai iki 5-erių metų amžiaus žudosi labai retai. Turintys polinkį žudytis jaunesni kaip 10 metų moksleiviai sudaro tik 2,5 proc. visų žudytis linkusių vaikų. Vaikų savižudybes dažnai tenka vertinti kaip savitą protestą. 80 % atvejų žudomasi dėl konfliktų šeimoje. Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5 iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. Vidutiniškai 1 iš 100 bandymų baigiasi mirtimi. Įvairių tyrimų duomenimis, bandymų žudytis būna 50-200 kartų daugiau nei savižudybių.
Savižudybės tikimybę didina sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nario savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, jog panašiai pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai. Dar viena problema - tėvų dėmesio stoka. Daugėja išsiskyrusių šeimų, vienišų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. 90 proc. Savižudybes skatina ir smurtas. Smurto vaizdų itin gausu žiniasklaidoje.
Taip pat skaitykite: Socialinės atsakomybės pavyzdžiai
Vis daugiau jaunimo vartoja alkoholį, kitas psichotropines medžiagas. Sprendimą nusižudyti daug greičiau ir lengviau priima neblaivūs asmenys. Savižudybių padaugėjo ir dėl to, kad tėvai ir vaikai svetimėja, žmonėms trūksta atidumo vienas kitam, savitarpio supratimo, užuojautos. Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų išgyvenimai labai panašūs.
Socialinės Rizikos Šeima Kaip Socialinio Darbo Klientas
Socialinės rizikos šeimos yra socialinio darbo klientai, nes turi įvairių rūpesčių, nepatenkintų poreikių ir socialinio funkcionavimo problemų. Socialinio darbuotojo pagrindinis darbas yra kompleksinė parama šeimai. Svarbiausias klientas yra vaikas. Darbo pradžioje dirbama su socialinio bendravimo problemas patiriančiu vaiku, o po kiek laiko įtraukiama ir jo šeima.
Socialiniai darbuotojai mano, kad paraleliai dirbti su vaiku ir su šeima, kaip to norėtų savivaldybės, tikrai neprofesionalu. Iš pradžių būtina padėti vaikui išsivaduoti iš jį slegiančio gėdos ir kaltės jausmo dėl tėvų netinkamo gyvenimo būdo, išmokyti jį nesijausti kaltam dėl to, kas vyksta šeimoje, ir priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir tik tada į darbą įtraukti tėvus.
Visų pirma socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima, turi būti nuoseklus, lankstus, vengti keršto, atviras, sąžiningas šeimai, paaiškinantis galimus padarinius, jei šeima nedirbs kartu. Labai svarbus neteisiamas požiūris ir empatija. Šių šeimų bendravimo įgūdžiai gali būti labai riboti.
Įstatyminė Bazė
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuomenės ir rinkos ekonomikos reformų keliu. Esminiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą. Jie itin paveikė vaikus - jautriausią visuomenės dalį. Visi džiaugiamės pažanga ir naujomis galimybėmis, atsivėrusiomis Lietuvos vaikams.
Lietuva 1992 m. sausio 5 d. prisijungė prie Vaiko teisių konvencijos bei prie Vaiko teisių deklaracijos. Valstybė įsipareigojo, kad ji „imsis visų reikalingų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti [.]“ (4 straipsnis). Po trejų metų, 1995 m. liepos 3 d. Vaiko teisių konvenciją ratifikavo Lietuvos Seimas. Lietuvos Vyriausybės nutarimu 1994 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos vaikų problemomis rūpinasi įvairios struktūros, įsteigtos prie Lietuvos Respublikos Prezidento, Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse.
Lietuvoje veikia daug nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių įvairiais vaiko gyvenimo klausimais. Viena tokių nevyriausybinių organizacijų yra ir Jungtinių tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinis komitetas, pradėjęs savo veiklą 1993 metais. Vaikų teises ir jų apsaugą reglamentuoja daugelis Lietuvos Respublikos įstatymų, kodeksų, kitų teisės aktų (Vyriausybės nutarimai, žinybinės nuostatos, instrukcijos ir kt.).
Pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi ir kt. saugo Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnis „Žmogus ir valstybė“, III skirsnio „Visuomenė ir valstybė“ 38, 39, 40, 41 ir kt.
Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str. Santuokos ir šeimos kodekse (SŠK) užfiksuota, kad nepilnamečių vaikų teises ir interesus privalo ginti jų tėvai. Vadinasi, nepilnamečio turtines teises saugo tėvai arba juos atstojantys asmenys. Tai atitinka Konvencijos nuostatą, kurioje sakoma, jog tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (27 str.
Tuo atveju, kai tėvai yra alkoholikai ar narkomanai, taikomas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (CK) 16 straipsnis (piktnaudžiaujančio alkoholiniais gėrimais asmens veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka). SŠK 78 str., reglamentuoja, kad teismas gali priimti sprendimą paimti vaiką ir perduoti jį globos ir rūpybos organų priežiūrai, nepriklausomai nuo tėvystės teisių atėmimo, jeigu palikti vaiką pas tuos asmenis yra pavojinga. Jeigu tėvai yra chroniški alkoholikai arba narkomanai (71 str. Tokie tėvai netenka visų asmeninių ir turtinių savo vaiko teisių, kai iš jų atimtos tėvystės teisės (73 straipsnio 1 dalis).
Sprendžiant nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos problemą Lietuvoje, reikia siekti, kad būtų gerai įsisavinta ir realiai įgyvendinta LR Konstitucijos 38 straipsnio nuostata -„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Vaiko teisių Informacinio centro pastangomis 2002 metais susibūrė 7 Lietuvos NVO, aktyviai dirbančios vaikų srityje, siekdamos organizuoti neformalią koaliciją, kuri darytų įtaką Vyriausybei, siekiant vaikams palankios politikos.
Priimtas bendras dokumentas dėl lėšų, skirtų vaikams, išdėstymo LR biudžete. Siekiant įgyvendinti vaikų nemušimo įstatymą, buvo atlikta teisinių aktų analizė. valstybių NVO, propaguojančių JT vaiko teisių konvenciją (VTK). Buvo priimtas Kreipimasis į šalių vyriausybes dėl VTK įgyvendinimo. LR Seimui pritarus ...
Pagalbos Sistema Socialinės Rizikos Šeimoms
Dažnai socialinės rizikos šeima suprantama tik kaip šeima, kurioje vaikų tėvai nuolat girtauja. Socialinės rizikos šeima - tai tokia šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
Šeimos įrašymo į Apskaitą tikslas - organizuoti pagalbą šeimai, teikti jai reikalingas socialines paslaugas, kurios užkirstų kelią šeimos problemoms kilti ir užtikrintų vaikų saugumą šeimoje. Socialinių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas šeimai ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį.
Vadovaujantis Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų,svarbiausia - vaiko interesai.“ Reiškia, kad pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, kas geriausia kiekvienam vaikui konkrečiu atveju. Užtikrinant ne tik visas galimybes vaikui gyventi visavertį gyvenimą ir sveikai vystytis, bet ir suteikti vaikui tokią socialinę apsaugą ir globą, kokios reikia vaiko gerovei.
Todėl, nustačius vaiko teisių pažeidimus šeimoje, ir ieškoma galimybių, kaip padėti šeimai, kad vaikas galėtų augti savo biologinėje šeimoje. Šiuo metu Apskaitoje yra 164 šeimos, kuriose auga 369 vaikai. Virš 90 proc. šeimų į Apskaitą įrašyta dėl tėvų girtavimo ir socialinių įgūdžių stokos. Vidutiniškai kasmet į Apskaitą įrašoma ir iš jos išbraukiama apie 15 proc. šeimų.
Bazinių paslaugų šeimai paketas
- Atviras darbas su jaunimu
- Ikimokyklinis ugdymas
- Judumo paslauga
- Kompleksinės paslaugos šeimai
- Kultūrinių ir informacinių kompetencijų bei skaitymo raštingumo ugdymas
- Neformalusis vaikų švietimas
- Globos centro teikiama ir (ar) organizuojama pagalba
- Pirminė ambulatorinė asmens sveikatos priežiūra
- Pirminė valstybės garantuojama teisinė pagalba
- Švietimo pagalba
- Vaikų dienos socialinė priežiūra
- Vaikų raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija
Už šių paslaugų teikimą atsakingos šalies savivaldybės. Jos turi išsiaiškinti šeimų poreikius ir užtikrinti, kad šeimos gautų reikalingas paslaugas.
Viena iš prevencinių socialinių paslaugų - kompleksinės paslaugos šeimai - savivaldybėse teikiamos visoms šeimoms, siekiant jas įgalinti, kol dar nėra iškilusios problemos arba kol iškilusios problemos dar nėra įsisenėjusios, kad būtų galima išvengti su minėtomis problemomis susijusios bedarbystės, skurdo, vaikų nepriežiūros, nevaldomų įtampų šeimos narių tarpusavio santykiuose ir kt. Kompleksinių paslaugų šeimai koordinavimas, organizavimas ir informacijos apie paslaugas teikimas bei konsultavimas vykdomas vieno langelio principu savivaldybėse įkurtuose bendruomeniniuose šeimos namuose.
Sunkumų patiriančiai šeimai, turinčiai vaikų, siekiant ją įgalinti savarankiškai rūpintis savo vaikais ir tinkamai juos prižiūrėti, savarankiškai spręsti problemas, užtikrinti emocinę ir psichologinę gerovę, palaikyti glaudesnį santykį su socialine aplinka, stiprinti šeimos narių gebėjimus prižiūrėti, pozityviai auklėti ir ugdyti vaikus nuo gimimo, padėti šeimai sukurti vaikų raidai palankią aplinką ir išvengti socialinės atskirties, gali būti teikiama socialinė priežiūra šeimoms. Kompleksiškai įvertinus pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, socialinė priežiūra šeimoms gali būti teikiama ir atvejo vadybos proceso šeimai metu.
Atvejo vadybininkų komandoje dirba socialiniai darbuotojai ir individualios priežiūros darbuotojai. Individualios priežiūros darbuotojai teikia praktinę pagalbą auginant vaikus iki 2 metų amžiaus arba vaikus su negalia iki 3 metų amžiaus. Šių specialistų pagalbą gali gauti socialinę riziką patiriančios šeimos, šeimos, kuriose auga vaikai su negalia arba asmenų su negalia šeimos, auginančios vaikus. Individualios priežiūros darbuotojas dirba ne daugiau kaip su 4-6 šeimomis.
Dar viena pagalbos forma savivaldybėse - krizių centrai, kuriais dažniausiai naudojasi mamos su vaikais.
tags: #kkeitesi #savoka #socialines #rizikos #seima