Socialinės globos terminas vartojamas slaugoje, sociologijoje, socialiniame darbe, socialinėje politikoje.
Slaugos srityje socialinė globa reiškia holistinį požiūrį į žmogaus sveikatą ir jam reikalingą ne tik medicininę, bet ir socialinę pagalbą.
Socialinės globos terminas plačiai vartojamas gerovės valstybės tyrimuose pabrėžiant, kad socialinė globa yra tam tikra valstybės, šeimos ir rinkos sąveika, jų santykių tinklas.
Socialinė globa socialinės politikos kontekste reiškia valstybės teikiamą ar garantuojamą pagalbą asmenims ar šeimoms, turinčioms socialinių problemų ir negalinčioms savarankiškai pasirūpinti savo kasdieniu gyvenimu.
Socialinė globa gali būti teikiama vaikams, pagyvenusiems asmenims, neįgaliesiems ir kitų socialinių grupių asmenims socialines paslaugas teikiančiose specialiose įstaigose.
Taip pat skaitykite: Įstatymai, reglamentuojantys socialinę globą Lietuvoje
Socialinė globa apima ir šeimos narių tarpusavio pagalbos teikimą seniems, neįgaliems jos nariams.
Lietuvoje socialinė globa laikoma specialiąja socialine paslauga. Socialinės globos įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (2006).
Globos įstaigų tipai ir specializacija
Pagal globos formą ir trukmę globos įstaigos skirstomos į dienos globos, laikino apgyvendinimo ir stacionarios globos įstaigas.
Globos įstaigos dažniausiai specializuojasi teikti paslaugas vienai ar kelioms klientų grupėms, kurias sieja panašios socialinės problemos, poreikiai ir interesai.
- Vaikų globos įstaigose apgyvendinami ir globojami vaikai, dėl tam tikrų aplinkybių negalintys gyventi namuose.
- Neįgaliųjų globos įstaigos skirtos laikinai arba nuolat gyventi proto negalią turintiems vaikams arba suaugusiesiems, kuriems būtina priežiūra, slauga ir jie negali gyventi namuose arba savarankiškai.
- Senų žmonių globos įstaigos skirtos nuolat gyventi seniems žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga.
Pagal trukmę skiriama dienos globa, trumpalaikė (iki šešių mėnesių) ir ilgalaikė (teikiama daugiau nei šešis mėnesius, dažniausiai slaugos namuose ar senelių namų slaugos skyriuose ryškių savarankiškumo problemų turintiems asmenims) socialinė globa.
Taip pat skaitykite: Daugiau apie Čekiškės SGPN
Trumpalaikė socialinė globa - visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba vaikams, laikinai netekusiems tėvų globos, nepilnametėms motinoms, šeimos nariams, globėjams, rūpintojams, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, komandiruotės, atostogų, šeimos ar darbo įsipareigojimų ir kt.) laikinai ar darbo savaitę negalintiems prižiūrėti asmenų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra.
Socialinės globos įstaigų istorija
16 a. Europoje vyravo nuostata, kad globoti vargšus yra bažnyčios ir tikinčiųjų pareiga, todėl pirmąsias globos įstaigas kūrė bažnyčios, vienuolynai, labdaros organizacijos.
17 a. dėl socialinių ir ekonominių pokyčių augant vargšų skaičiui atsakomybės už jų globą ėmėsi valstybė.
Globos įstaigose vyravo drausminamosios priemonės, pagrindinis globos įstaigų tikslas buvo globojamuosius izoliuoti, kontroliuoti, išmokyti ir priversti dirbti.
Po Antrojo pasaulinio karo Europos valstybėse ėmė formuotis socialinės apsaugos sistemos, kūrėsi socialinių paslaugų tinklas.
Taip pat skaitykite: Socialinės globos raida Lietuvoje
Lietuvoje nuo 16 a. prie vienuolynų ir bažnyčių ėmė veikti pirmosios globos įstaigos (špitolės), daugiausia skirtos seniems žmonėms ir neįgaliesiems.
18 a. pradėta organizuoti vaikų (našlaičių, pamestinukų) globa.
19 a. pradėtos kurti globos įstaigos pagyvenusiems ar neįgaliems asmenims ir beglobiams vaikams; tai laikoma socialinės globos užuomazga, bet apie žmogaus teises ir orumą garantuojančią šiuolaikinę globos sistemą, kaip tinkamą alternatyvą šeimoje ar bendruomenėje teikiamai tradicinei globai, imta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo.
Nuo 20 a. vidurio Europos valstybėse plėtojama socialinės apsaugos sistema, apimanti pajamų garantavimą sulaukus senatvės, ištikus ligai ar netekus darbo, o pagyvenusių ar neįgalių asmenų globa dažnai laikyta jų asmenine atsakomybe.
20 a. pabaigoje socialinės globos organizavimo tendencijos ir principai ėmė keistis: pradėta akcentuoti neformalios ir formalios socialinės globos integracija, asmens galimybė rinktis iš šių socialinės globos formų, neformali socialinė globa skatinama ne tik siekiant mažinti valstybės socialines išlaidas, bet ir didinant globojamų asmenų savarankiškumą, reikšmingesnė savigalba sudarant prielaidas bendruomenėms pasirūpinti savo narių gerove.
Atsiranda išmokos už neformalią socialinę globą, mokamos globojantiems ar globojamiems asmenims.
Formalių socialinės globos paslaugų poreikį didina šiuolaikinės visuomenės tendencijos: aktyvėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, kintanti šeimos sudėtis (daugėja skyrybų ir šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų, mažėja susituokusiųjų skaičius, sensta visuomenė).
Nuo 1991 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi globos įstaigų decentralizacijos ir plėtros, pradėtas kurti globos įstaigų tinklas savivaldybėse, gausėjo globos įstaigų, įsteigtų nevalstybinių organizacijų.
2016 veikė 123 stacionarios vaikų globos įstaigos, keturios iš jų - negalią turintiems vaikams, 107 įvairių tipų (valstybiniai, savivaldybių, parapiniai) senų žmonių globos namai, kuriuose buvo teikiamos stacionarios globos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms, 58 globos įstaigos negalią turintiems suaugusiems asmenims.
Socialinės globos finansavimas ir reglamentavimas
Socialinė globa yra reikšminga socialinės politikos dalis, jai skiriama nemažai lėšų (dažniausiai apie 0,5-3 % šalies BVP, iš jų daugiau nei pusė - viešosios lėšos).
Socialinės globos sistema, jos sankloda, pagrindiniai įgyvendintojai, jų atsakomybės ir funkcijos, socialinės globos poreikio nustatymas ir paslaugų teikimo būdai reglamentuojami teisės aktais.
Išsiskiria nuomonės, ar turėtų būti skatinama formali (teikiama profesionalų), ar neformali (teikiama neprofesionalų, dažniausiai šeimos narių) socialinė globa.
Socialinei globai specialioje įstaigoje arba asmens namuose teikti įmonei, įstaigai ar šeimynai išduodamos specialios licencijos.
Kreipimasis dėl socialinės globos
Tokiais atvejais pateikiamas laisvos formos pranešimas dėl socialinių paslaugų skyrimo asmeniui nurodant pranešėjo vardą, pavardę, kontaktinę informaciją (telefono ryšio numerį ir (arba) elektroninio pašto adresą), asmens (vieno iš suaugusių šeimos narių), kuriam prašoma skirti socialines paslaugas, vardą, pavardę, gyvenamosios vietos ar nuolatinės gyvenamosios vietos adresą, kontaktinę informaciją (telefono ryšio numerį ir (arba) elektroninio pašto adresą), priežastį, dėl kurios asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas, aprūpintojas pats negali pateikti Prašymo.
Asmeniui pačiam kreipiantis tiesiogiai į Socialinių paslaugų centrą, pateikiamas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Įsitikinus asmens tapatybe, dokumentas grąžinamas jį pateikusiam asmeniui, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija nedaroma. Asmeniui kreipiantis paštu, teikiama teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija. Asmeniui teikiant Prašymą elektroniniu paštu, Prašymas turi būti pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, atitinkančiu 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB, nustatytus kvalifikuotam elektroniniam parašui keliamus reikalavimus.
Asmuo, pateikdamas Prašymą kitomis elektroninių ryšių priemonėmis, patvirtina savo tapatybę naudodamasis Valstybės informacinių išteklių sąveikumo platforma (VIISP), o asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija neteikiama. Paslaugų gavėjams prie Valstybės informacinių išteklių sąveikumo platformos (VIISP) suteikiama galimybė prisijungti naudojantis elektroniniu parašu (asmens tapatybės kortele, valstybės tarnautojo pažymėjimu ar kitomis elektroninio identifikavimo priemonėmis ir (ar) elektroninio banko sistemomis).
Jei Prašymas pateikiamas socialinio darbuotojo elektroniniame įrenginyje, Prašymo pateikimas patvirtinamas skaitmeniniu asmens, jo globėjo, rūpintojo, aprūpintojo parašu, o tapatybė nustatoma Prašymą teikiančiam asmeniui pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.
Pateikiant prašymą reikalingi dokumentai:
- užpildytą prašymo-paraiškos gauti socialines paslaugas SP-8 formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1‑183 „Dėl kai kurių socialinei paramai gauti reikalingų formų patvirtinimo“ (toliau - Prašymas).
- galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (pasą, asmens tapatybės kortelę arba leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) arba teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą jo kopiją.
- galiojantį medicinos dokumentų išrašą (027/a formos, o vaikams gali būti 046/a), kuriame nurodyta informacija apie asmeniui paskirtus medikamentus ir jų vartojimą bei patvirtinimas, kad asmuo neserga ūmiomis infekcinėmis ar kitomis pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis.
Mokėjimas už socialinę globą
Asmens mokėjimo už vieną kalendorinį mėnesį teikiamą trumpalaikę socialinę globą dydis yra 80 procentų asmens pajamų.
Mokėjimo už ilgalaikę socialinę globą suaugusiam asmeniui dydis per mėnesį yra 80 proc. asmens pajamų, jeigu asmens turto vertė yra mažesnė už Vilniaus miesto savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą (turto normatyvas asmeniui - 50 kv. m. būsto naudingojo ploto).
Tais atvejais, kai ilgalaikės socialinės globos paslaugos gavėjas pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą gauna individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensaciją ar iki 2023 m. gruodžio 31 d.
tags: #kas #yra #socialines #globos #istaiga