Fizinės Raidos Pokyčiai Senatvėje

Nauji pasaulio atradimai bei moderniosios technologijos dar nėra visagalės. Šiandieninėje visuomenėje vis labiau aktualūs visuomenės senėjimo procesai, kurių teigiami ir neigiami padariniai įtakoja visuomenės formavimąsi, žmogiškuosius, socialinius bei ekonominius išteklių panaudojimą.

Reali senyvo amžiaus žmonių gyvenimo tikrovė yra ta, kad senyvame amžiuje galimybės stiprinti sveikatą bei dalyvauti aktyviame gyvenime yra ribotos, dažnai susijusios su senatvės sveikatos problemomis. Reikia pastebėti, kad senyvas žmogus dalyvauja visuomeniniame gyvenime atlikdamas įvairius socialinius vaidmenis, o išplėtotos paslaugos, pailgėjusi gyvenimo trukmė ir kiti faktoriai turi įtakos, kad senyvo amžiaus asmuo dar ilgą laiką yra aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.

Vis dėlto, reikia pripažinti, kad žmogus yra sudėtinga būtybė su daugeliu dimensijų, kurių kiekviena sukuria savotišką dalinį "aš". Šiam žmogui neretai yra sunku rasti teisingą savo vidinių konfliktų sprendimo variantą ir harmoningą elgseną. Bet juk būtent paties žmogaus susikurta vidinė harmonija ir sukelia gilius pasitenkinimo gyvenimu jausmus, kurie yra labai svarbūs kiekvieno žmogaus gyvenime. A. Maslow manė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties arba savojo "aš" samprata, kuri apima visas mintis ir jausmus. Kuo jo realusis "aš" yra arti idealaus, jis patenkintas savimi ir savo gyvenimu.

Ilgą laiką senyvo amžiaus žmonių socialinės grupės visuomeninis indėlis buvo laikomas neproduktyviu. Tačiau jie puikiai gali save realizuoti per socialinius ryšius su aplinkiniais. Socialiniai ryšiai nulemia, kaip mes gyvename ir kaip vertiname savo patirtį, niekas negali paneigti jūsų vertės ir svarbos šiuolaikinei visuomenei. Sutikime, kad toks gyvenimo būdas dažnai stumia žmones į neviltį, kartais jie jau nebetiki, kad kažkas gera ir vertinga įvyks ateityje. Tokiu būdu žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą, o savo gyvenimą vadina nekokybišku.

Gyventojų Senėjimo Samprata

Demografai pagyvenusiais žmonėmis laiko 60 metų asmenis ir vyresnius, o Pasaulinė Sveikatos Organizacija - 65 metų ir vyresnius asmenis. Šie klausimai analizuojami ir diskutuojami mokslinėje literatūroje; visuomenės senėjimo problema iškeliama ir valstybės lygmeniu.

Taip pat skaitykite: FMR rezidentūros Lietuvoje

Gyventojų senėjimą Lietuvoje lemia du veiksniai - gimstamumo mažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas. Ilgesnis gyvenimas - tai vienas svarbiausių žmonijos laimėjimų. Auganti pagyvenusių žmonių dalis (senėjant amžiaus struktūrai), reikalauja laiku atliktų ir pasvertų visuomenės adaptavimo veiksmų praktiškai visose gyvenimo sferose, įskaitant paslaugų plėtrą, žmogaus ekologiją (poreikius atitinkantys būstai, aplinka, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir pan.) ir kitas sferas.

Seni ir pagyvenę asmenys - 60 metų ir vyresni asmenys. Gyvenimo kokybė - tai individo savo pozicijos suvokimas visuomenėje, kurioje jis gyvena.

Lietuvoje, kaip ir daugumoje naujųjų ES valstybių narių, didelė vyrų ir moterų tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės atotrūkis. 65 metų amžiaus vyro tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė - tik 13,3 metų, moters - 18,1 metų. Vyriškos lyties kūdikių tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė iki 2030 metų gali pailgėti beveik aštuoneriais metais. Moterų tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė iki 2030 metų prognozuojama išaugs 3,2 metais. Tokio amžiaus moterų, kurios jau dabar gyvena žymiai ilgiau, tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė padidės 2,9 metais.

Kol kas pagyvenusių žmonių priklausomybės santykis Lietuvoje santykinai nėra didelis. 2004 metais jis buvo 22,3 proc. Dėl tikėtinos vidutinės gyvenimo trukmės ir dėl gimstamumo sumažėjimo per pastaruosius 15 metų prognozuojamas labai didelis pagyvenusių žmonių priklausomybės santykio augimas. Maždaug vėliau kas dvidešimt metų jis augs apytiksliai po 11 procentinių punktų ir 2050 metais gali pasiekti beveik 45 proc.

Pastebėtina, kad pagyvenę ir seni žmonės susiduria su tokiomis problemomis, kaip didėjantis sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų poreikis, kintantys socialiniai ryšiai.

Taip pat skaitykite: FMR slaugytojo atsakomybės

Gyventojų senėjimo dinamika

Gyventojų skaičiaus dinamika

Socialiniai Ryšiai ir Jų Teorijos

Žmonės priklauso šeimai, darbo kolektyvui, draugų ratui ir t.t. Tuos, kurie vengia socialinių kontaktų, visuomenėje priimta vadinti "atsiskyrėliais". Bendraudami su kitais žmonėmis patiriame kitų pagalbą, užmezgame draugiškus santykius. Taigi, socialiniai ryšiai labai svarbūs žmonėms.

Socialinių ryšių sėkmę aiškina pastiprinimo sąvokomis ir teigia, kad žmogus subjektyviai sugretina į veiklą įdėtas tiek materialines, tiek psichologines pastangas ir iš tos veiklos gautą pasitenkinimą. Tai, kas jam naudinga, vadinama savo vertės padidėjimu, pasitenkinimu. Žmogus tik tada nenutrauks socialinių ryšių, jei iš jų gaunamas pastiprinimas viršys nemalonius socialinių ryšių aspektus. Ši teorija tinka ir senų bei pagyvenusių asmenų socialiniams ryšiams apibūdinti.

Tinklo teorijoje socialinių santykių egzistavimo pagrindas yra mainais paremta sąveika. Socialinis tinklas - tai tarpusavio ryšiais susietų individų, jų grupių ar organizacijų darinys. Socialinio tinklo turinys gali būti ir, pvz., draugiški ryšiai, giminystė. Sąvoka "kryptingumas" reiškia abipusiškumo laipsnį: ar mainai vyksta viena kryptimi, ar jie yra abipusiai. "Tęstinumas" reiškia socialinio tinklo gyvavimo trukmę. "Intensyvumas" nurodo įsipareigojimų ir teisių priimtinumo laipsnį. Ryšių stiprumas yra ryšių intensyvumo sinonimas. Dažniausiai giminystės ir sudėtiniai ryšiai yra intensyvesni. Sąvoka "dažnis" apibrėžia socialinio tinklo žmonių kontaktavimo dažnumą ir reguliarumą.

Socialinis tinklas - tokia socialinių santykių sistema, kurioje žmonės yra susieti tarpusavio priklausomybe: vieno socialinio tinklo nario elgesio pakitimai turi įtakos kitų narių elgesiui. Socialinį tinklą sudaro emociškai artimi žmonės, kurie vadinami palyda. Jie vienas kitam teikia socialinę paramą. Tinkle konkretūs asmenys atlieka įvairius socialinius vaidmenis, tad iškilus problemai, esama įvairiapusiškos pagalbos. Atliekant tyrimą didelis dėmesys bus skiriamas senų ir pagyvenusių asmenų socialiniams santykiams su kitais žmonėmis, nes šie asmenys yra susieti socialiniais santykiais su aplinkiniais: šeimos nariais, kaimynais, giminėmis ir t. t. Todėl ši teorija aktuali ir senų bei pagyvenusių asmenų socialiniams ryšiams nustatyti.

Taip pat skaitykite: FMR paslaugos Lazdynuose

Nereikia pamiršti, kad žmogus gyvena visuomenėje, kuri nustato leidimus (t. y. įstatymus) ir elgesio taisykles. Būtent taisyklės ir leidimai sukuria tam tikrus socialinius vaidmenis. Vieni vaidmenys yra formalizuoti, t. y. juridiškai įteisinti. Teigiama, jog socialinių vaidmenų įsisavinimas yra žmogaus ir aplinkos tarpusavio ryšio rezultatas. Be abejo, vyro ir moters socialinių vaidmenų susiformavime didelį vaidmenį vaidina lytinė identifikacija - t. y. kaip suvokiame save esant vienos ar kitos lyties atstovu. Socialinio vaidmens išmokstama arba išauklėjama, kaip turi elgtis vienos ar kitos lyties atstovas.

Socialinio vaidmens supratimas, gebėjimas jį atlikti suteikia galimybę asmeniui vaidmens apibrėžtose ribose jaustis gerai ir saugiai. Priešingu atveju žmogui tenka susidurti su daugeliu problemų. Šeima yra toji artimiausioji aplinka, kuri nuo pat kūdikio gimimo įtakoja jo sąmonę. Vadinasi, socialinių vaidmenų mokymas prasideda nuo naujagimiui skirtos rūbų spalvos, žaislų ir veiklos įgūdžių. Kiekvienam šeimos nariui priklauso jam skirtas vaidmuo pagal jo poziciją šeimoje. Kintant aplinkai kinta ir vaidmenys. Tad kiekvienas žmogus pats turi suvokti, ko iš jo tikimasi kaip iš šeimos nario.

Nepaisant to, jog kiekvienas žmogus - unikali būtybė, panašaus socialinio-kultūrinio statuso asmenys socialinius vaidmenis atlieka panašiai. Tai reiškia, kad atlikdami, pvz., tėvo vaidmenį pasižymintys panašiomis socialinėmis charakteristikomis vyrai elgiasi su savo vaikais panašiai. Prieš dešimt metų buvo teigiama, kad šeimoje vyras ir moteris gali atlikti ir atlieka įvairius vaidmenis: šeimos maitintojo(os); šeimos "galvos" (sprendimų priėmėjo(os); namų ūkio "vadybininko(ės)" (tvarkytojo(os); emocinį - psichologinį vaidmenį; aptarnavimo; rūpybos ir globos; tėvystės/motinystės. Visiems socialiniams vaidmenims būdingas šeiminis psichologinis vaidmens tarpusavio papildymas, nes vienas vaidmuo egzistuoja tik sąveikaudamas su kitais (pvz., būtina tėvo ar motinos vaidmens sąlyga, kad kas nors atliktų sūnaus ar dukters vaidmenis).

Nereikia pamiršti, kad žmogus bendrauja ne tik šeimyninėje aplinkoje. B. H. Lemme (2003) teigia, kad poreikis bendrauti ir manoma, kad šis bruožas visą gyvenimą lieka pastovus. Tuo tarpu G. D. Myers (2000) teigia, kad žmonės sąveikauja vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. Autorius taip pat pastebi, kad vaidmenys, kuriuos atlieka, nuosekliai kinta gyvenimo bėgyje, priklausomai nuo žmonių amžiaus arba gyvenimo etapo. Vadinasi, laiko bėgyje vieni vaidmenys išnyksta, o jų vietą užima kiti.

Senatvė Socialine Prasme

Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusių žmonių statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti.

Amžius įtakoja vaidmenų tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Apie amžiaus įtaką svarbi "amžiaus normų" sąvoka. Šios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti. Deja, reikia pripažinti, kad mūsų visuomenėje tam tikros galimybės vyresnio amžiaus žmonėms yra apribotos.

Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas "senas" tarsi nuvertina asmenį. Anot M. Ossowska (2001), vyresni žmonės dažnai patiria diskriminaciją dėl amžiaus. Jie susiduria su neigiamomis nuostatomis ir nuostatomis, kurios skatina stereotipus ir išankstinius nusistatymus. Diskriminacija dėl amžiaus gali pasireikšti įvairiose srityse, įskaitant įdarbinimą, sveikatos priežiūrą ir socialinę įtrauktį. Tai gali turėti rimtų pasekmių vyresnių žmonių gerovei ir orumui.

Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas "senas" tarsi nuvertina asmenį. Anot M. Ossowska (2001), vyresni žmonės dažnai patiria diskriminaciją dėl amžiaus. Jie susiduria su neigiamomis nuostatomis ir nuostatomis, kurios skatina stereotipus ir išankstinius nusistatymus. Diskriminacija dėl amžiaus gali pasireikšti įvairiose srityse, įskaitant įdarbinimą, sveikatos priežiūrą ir socialinę įtrauktį. Tai gali turėti rimtų pasekmių vyresnių žmonių gerovei ir orumui.

Žmogus priima visuomenės peršamą vaidmenį. Tyrimo metu respondentų buvo paklausta, ar jie gerbia pagyvenusius žmones. Daugiau kaip 80 proc. atsakė teigiamai. Taigi galima teigti, jog deklaruojama pagarba vyresniajai kartai dažnai menkai derinasi su veiksmais. Mokslinių tyrimų dėmesio koncentravimas probleminėms situacijoms senatvėje (pvz., ligoms, skurdui, vienatvei, alkoholizmui, savižudybėms...) neleidžia pamatyti, kaip senstant tobulėja asmenybė, kaip senas žmogus geba ištverti gyvenimo sunkumus.

Gyvenimo Kokybė Senatvėje

Pasaulinė sveikatos organizacija, rūpindamasi žmonių sveikata, siekia užtikrinti galimybę visiems žmonėms siekti geresnės gyvenimo kokybės. Žmonių gerovė glaudžiai susijusi su jų sveikata. Fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsenos individas turi optimalias galimybes būti visuomenėje, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti ir realizuotis. Gyvenimo kokybė - tai individo savo pozicijos suvokimas visuomenėje, kurioje jis gyvena. Gyvenimo kokybę nulemia daugybė veiksnių ir aplinkybių: būstas, užimtumas, pajamos, gyvenimas šeimoje, socialinė parama, stresai, sveikata, sveikatos priežiūros galimybės ir kt.

Lietuvoje buvo tarp pirmųjų tyrusių ir nustačiusių gyvenimo kokybę, ypač psichikos sveikatos ir religingumo sąsajas. Socialinės ir ekonominės sąlygos pagerinimas galėtų būti labai efektyvus būdas siekiant užkirsti kelią žalingų sveikatai rizikos veiksnių atsiradimui bei paplitimui, o tai sudarytų prielaidas pagerinti visos populiacijos sveikatą bei gyvenimo kokybę. Sveikatos sąlygotos gyvenimo kokybės vertinimas tapo svarbus populiaciniuose tyrimuose.

Gyvenimo kokybė tiriama naudojant bendruosius, o tam tikroms pacientų grupėms - specifinius klausimynus. Šiame tyrime taikytas bendrojo pobūdžio gyvenimo kokybės PSO - 100 klausimynas, kuris leidžia susidaryti nuomonę apie tiriamojo savijautą ir subjektyviąją nuomonę apie savo sveikatą, įvertina gyvenimo kokybę aštuoniose srityse.

Gyvenimo kokybės veiksniai

1. Fizinė sveikata: bendra savijauta, energija, skausmas, miegas.
2. Psichologinė sveikata: teigiamos emocijos, mąstymas, savivertė.
3. Socialiniai santykiai: parama, bendravimas, priklausymas.
4. Aplinka: saugumas, finansai, sveikatos priežiūra.

Nuo seniausių laikų buvo domimasi žmogaus senėjimu ir senatve. Jau V a.pr.Kr. Confucius skelbė, kad kuo vyresnis žmogus, tuo labiau jis turėtų būti gerbiamas. Vėlesniais amžiais požiūris į senatvę buvo prieštaringas. Senovės Egipte buvo siekiama amžinos jaunystės. Platonas nurodė, kad seni žmonės yra visuomenės vedliai, rekomendavo sveiko senėjimo būdus, o Aristotelis pageidavo nuašalinti senus žmones nuo svarbių socialinių problemų sprendimų. Viduramžiais senų žmonių padėtis buvo nepavydėtina. Ir tik XX. amžiuje kai padaugėjo senų žmonių ir vis didesnis dėmesys buvo skiriamas bendroms žmoniškosioms vertybėms, senukai vėl įgijo pripažinimą ir galėjo džiaugtis geresniu gyvenimu.

Per kelis dešimt pastarųjų metų atsiranda naujas požiūris apie kiekvienos žmogiškosios būtybės unikalumą ir įgimtą vertę, nepriklausomai nuo jos gyvenimo aplinkybių. Šis holistinis požiūris teigia, kad žmogus yra daugiau negu paprasta jo fizinių dalių suma, todėl jį reikia gerbti ir atsižvelgti į jo nuomonę. Dažniausiai amžiaus ir senėjimo sąvokos siejamos su atskiro individo gyvenimu. Tačiau daugelyje situacijų vien amžius yra menkai informatyvus rodiklis ir reikalinga papildoma informacija.

Žmogus yra tarsi trimatis - fizinė, sąmoninga ir socialinė būtybė, todėl mokslinėje literatūroje paprastai skiriami trys jo raidos aspektai: fizinis, psichinis ir socialinis. Be to, tarp kalendorinio ir fizinio, psichinio ir socialinio amžiaus nėra labai griežto tiesioginio ryšio. Fizinis senėjimas kasdieniame gyvenime pirmiausia asocijuojasi su išoriniais požymiais ir kova su jais. Tačiau mokslininkai žmogaus fizinę raidą nagrinėja kur kas nuodugniau. Jie gilinasi į kūno, organų, motorinių sugebėjimų pakitimus, bei sveikatos būklę įvairiais amžiaus tarpsniais. Kaip atskira, nors ir susijusi su kitomis, traktuojama psichinė raida. Kiekvieno žmogaus gyvenimo eiga yra skirtinga, bet ji turi ir bendrų bruožų. Biologiškai kiekvienas žmogus praeina augimo, brendimo, dauginimosi, irimo stadijas. Fiziškai labiausiai aktyvus būna 20-30 metų amžiaus. Psichologiškai kulminaciją pasiekia vėliau. Didelės reikšmės žmogaus vystimuisi turi patirtis.

Amžiaus tarpsniai

• Nuo 45 iki 59 m. - vidutinis amžius
• Nuo 60 iki 74 m. - senyvas amžius
• Nuo 75 iki 90 m. - senatvė
• Nuo 90 m. - ilgaamžiškumas

Biologinio Senėjimo Teorijos

Biologinį senėjimą galima suskirstyti į pirminį ir antrinį. Pirminis senėjimas - vidinis organizmo procesas, lemiamas paveldimų veiksnių. Antrinis - sąlygojamas išorinių poveikių ir ligų. Toks skirstymas yra reliatyvus. Sėkmingiausios ateityje bus tos teorijos, kurios, analizuodamos individo ir visuomenės senėjimą, atsižvelgs į makro ir mikrosocialinių lygmenų veiksnius bei jų dermę. Šiose antros kartos teorijose stengtasi analizuoti senėjimo aspektus. Pirmosios kartos teorijose, priešingai, laikytasi vidurio linijos ir analizuoti tam tikri senėjimo proceso elementai, o ne visas fenomenas.

Tai, kada žmogų galima pavadinti pagyvenusiu, senyvu ar senu, priklauso nuo socialinės situacijos, nuo kultūros, galų gale nuo paties žmogaus motyvacijos. Nėra ribos, kada apie žmogų mes galime pasakyti, jog jis senas.

Gyventojų vidutinis amžius pasaulyje didėja. XX amžiaus pradžioje asmenys per 65 metus amžiaus sudarė iki 5 % gyventojų, tai jo gale sudarys jau apie 24 %. Ko gero vienas pirmųjų senėjimo požymių yra išvaizdos pasikeitimas, suapvalėja kūno formos, išnyksta juosmens linija, išnyksta gražumas, veide atsiranda raukšlės, pražyla plaukai.

Organų Sistemų Pokyčiai Senstant

• Atrofuojasi nervinės skaidulos.
• Virškinimo organų kitimas: iškrenta dantys, mažėja seilių liaukos, atrofuojasi mimikos ir kramtomieji raumenys, veido kaulai.
• Sumažėjus seilių sekrecijos burna džiūva, trūkinėja lūpos ir liežuvis.
• Stemplė kiek pailgėja ir išsilenkia dėl krūtininės dalies stuburo kifozės, aortos lanko išplitimo. Visi stemplės sluoksniai atrofuojasi.
• Sumažėjus stemplės sfinkterio raumens tonusui, dažnėja refliuksas.
• Senstant kinta beveik visi skrandžio sienelės struktūriniai elementai: gleivinė, raumenys, nerviniai rezginiai, kraujagyslės.
• Mažėja kapiliarų gleivinės ploto vienete.
• Žarnos sienelėse vykstantys atrofiniai procesai sutrikdo angliavandenių, baltymų, lipidų įsisavinimą.
• Kinta žarnyno mikroflora, didėja puvimo bakterijų.
• Pagyvenusių ir senų žmonių mažėja kepenų masė, hepatocitų funkcijos galimybės.
• Senstant tulžies pūslėje didėja tulžies sąstovis, sąlygojantis akmenų atsiradimą.
• Kasos atrofiniai kitimai ryškėja po 40 metų.
• Senatvėje žmogus netenka nuo 30 % iki 50 % nefronų, inkstai perauga jungiamuoju audiniu, vystosi nefrosklerozė, ląstelių hipertrofija.
• Mažėja medžiagų apykaita inkstuose, taip pat inkstų kraujotaka, jų ekskrecinė funkcija (vandens, azoto, elektrolitų).
• Šlapimo pūslės sienelė storėja, mažėja jos talpumas, dėl to dažniau norisi šlapintis.
• Senstant mažėja inkstų ir šlapimo takų galimybė koncentruoti šlapimą, naktį neslopinama šlapimo gamyba, dėl to dažnėja naktinis šlapinimasis.
• Vyrams dažnas poreikis šlapintis atsiranda dėl prostatos adenomos.
• Čiulpai riebaliniu.
• Moterims lytinių liaukų funkcija silpnėja sulaukus 45 - 55 metus, o vyrams kiek vėliau 55 - 65 metus.
• Skydliaukės funkcija silpnėja sulaukus 50 - 65 metų.
• Mažėja anabolinio tipo hormonų koncentracija (insulino, lytinių hormonų).
• Besivystant distrofiniams kitimams krūtininės ląstos kaulų ir raumenų sistemoje, vystosi krūtininės stuburo srities kifozė, deformuojasi krūtininė ląsta, mažėja jos judrumas.
• Bronchų epitelis atrofuojasi, mažėja bronchų peristaltika, kinta kosulio refleksas, dėl to sutrinka drenažinė bronchų funkcija, atsiradęs sekretas ne visai pašalinamas.

tags: #fizines #raidos #pokyciai #senatveje