Pramonės revoliucija labai pakeitė ankstesnę luominę visuomenę. Darbas fabrikuose buvo griežtai kontroliuojamas, darbininkai dirbo po 12-14 valandų per dieną. Iš jų buvo reikalaujama besąlygiškai paklusti. Dėl darbo jėgos pertekliaus darbo rinkoje ir konkurencijos įmonių savininkai galėjo mokėti minimalius atlyginimus. Dėl to socializmo pradininkams atrodė, kad visuomenė galutinai suskilo į dvi klases: kapitalistus ir proletariatą. Vienas neigiamų pramonės revoliucijos padarinių buvo tai, kad paplito moterų ir vaikų išnaudojimas. Feodalizmo epochoje moterys ir vaikai taip pat dirbdavo valstiečio ūkyje ar amatininko dirbtuvėje. Bet fabrikuose pakito jų darbo pobūdis.
Ketvirtame XIX a. dešimtmetyje, atsižvelgiant į visuomenės nepasitenkinimą ir kritiką, Anglijoje priimti pirmieji fabrikų įstatymai, kuriuose moterų ir vaikų darbas buvo apribotas, sutrumpintas jų darbo laikas. Prūsijoje pirmieji moterų ir vaikų darbą apribojantys įstatymai buvo priimti 1839 ir 1853 m. Fabrikuose, kur darbo sąlygos ypatingai kenksmingos, moterims ir vaikams dirbti buvo uždrausta. Iki XIX a. vid. Anglijos darbininkai 70% uždarbio turėdavo skirti tik maistui. Apie 1900 m. Pirmasis darbininkų judėjimo laikotarpis, prasidėjęs XVIII a. pab. ir trukęs iki 1825 m., istorijoje vadinamas mašinų daužytojų, arba ludîtų, judėjimu. Tokį pavadinimą jis gavo nuo anglų darbininko N. Ludo, XVIII a. pab. sudaužiusio mezgimo mašiną.
1818-1830 metais Anglijos darbininkai, manydami, kad dėl pablogėjusios jų socialinės padėties kaltos mašinos, dažnai jas naikindavo ir gadindavo. 1824 m. Anglijos parlamentas panaikino draudimą darbininkams jungtis į profsąjungas. 1833 m. įkurtame nacionaliniame profsąjungų susivienijime jau buvo daugiau nė pusė milijono narių. Prasidėjo antrasis darbininkų judėjimo etapas, vadinamas čartizmu. 1836 m. grupė darbininkų judėjimo lyderių, vadovaujama buvusio lendlordo Viljamo Laveto, įkūrė Londono darbininkų asociaciją. Jos tikslas buvo suvienyti ne tik Londono, bet ir visos Anglijos darbininkus ir taikiai pasiekti, kad jiems būtų suteiktos tokios pat teisės, kaip ir kitiems visuomenės sluoksniams. 1838 m. ši asociacija paskelbė “Liaudies chartiją”. Už “Liaudies chartiją” buvo renkami darbininkų parašai. Peticiją, kuri 1842 m. buvo įteikta parlamentui, pasirašė net 3 mln.
Kitose Europos šalyse, pirmiausia Prancūzijoje ir Vokietijoje, darbininkų judėjimo formos ir etapai buvo panašūs į Anglijos proletariato kovos etapus. Šiose šalyse prasidėjus pramonės revoliucijai, pirmiausia kilo mašinų daužytojų judėjimas, ryškiausiai pasireiškęs Liono verpimo fabrikuose ir Silezijos audėjų sukilimuose. Bet priešingai nei Anglijoje, Vokietijos, o ypač Prancūzijos darbininkų judėjimas labiau pasireiškė ginkluota kova. Dėl valdančiųjų klasių nesugebėjimo imtis būtinų reformų kilo 1830 m., 1848 m. revoliucijos, 1871 m. socialistinių arba darbininkų partijų kūrimąsi antroje XIX a. Dėl politinės veiklos priverstas emigruoti iš Vokietijos, 1847 m. Briuselyje, vokiečių socialistų prašymu, K. Marksas kartu su F. Engelsu parašė “Komunistų partijos manifestą”, t.y. programą tuo metu numatytai įkurti darbininkų partijai. Nors ši K. Markso ir F. --- 1875 m. įkurta Vokietijos socialistinė darbininkų partija, vėliau perorganizuota į Vokietijos socialdemokratų partiją, tapo viena įtakingiausių politinių jėgų Vokietijoje.
Apie 1880 m. socialistų grupuotės ėmė kurtis Anglijoje. 1900 m. jos susivienijo į Leiboristų partiją. 1914 m. šioje partijoje jau buvo daugiau kaip 1,5 mln. narių. Įvairios socialistų grupuotės Prancūzijoje į vieningą socialistų partiją susivienijo tik XX a. Visos šios partijos siekė taikios visuomenės raidos, pagerinti darbininkų padėtį reformomis. Rytų Europoje kūrėsi radikalios komunistinės grupuotės. 1893 m., vadovaujant Leninui, įkurta Rusijos socialdemokratų darbininkų partija. Radikalusis jos sparnas - bolševikai siekė tik ginkluotos kovos ir revoliucijos.
Taip pat skaitykite: Socialinio draudimo ypatumai dirbantiems pagalbinį darbą
Po 1917 m. Kad pagerėtų darbininkų ir kitų neturtingųjų visuomenės sluoksnių padėtis, antroje XIX a. pusėje kovojo ne vien tik socialistinės grupuotės. XIX a. vid. Šie pranešimai skatino Anglijos politikus priimti įstatymus, ginančius socialines darbininkų teises. Taip buvo sumažintas žemesniųjų visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas, užkirstas kelias plisti radikalioms idėjoms. Be to, valstybė reformavo švietimo sistemą ir garantavo, kad mokyklas gali lankyti neturtingiausių šeimų vaikai. Ji finansavo poilsiaviečių darbininkams statybą, plėtė visuomeninius parkus, steigė skaityklas ir bibliotekas. 1878 m., po dviejų nepavykusių pasikėsinimų į Vokietijos imperatorių Vilhelmo I, O. Bismarko pastangomis Reichstagas patvirtino vadinamąjį Socialistų įstatymą. Juo buvo uždrausta bet kokia veikla prieš esamą valstybinę santvarką. Dar po kelerių metų O. Bismarko iniciatyva buvo priimta nemažai socialinių įstatymų, kurie turėjo užkirsti kelią socialistinėms idėjoms plisti. 1883 m. priimtas Sveikatos draudimo įstatymas. Visi gyventojai turėjo apsidrausti ir mokėti tam tikrą mokestį. Ligos atveju draudimo kasos turėjo apmokėti ligonio gydymo išlaidas. 1884 m. priimtas Nelaimingų atsitikimų draudimo įstatymas, o 1889 m. - Pensijų ir invalidumo draudimo įstatymas. Visi šie įstatymai patobulino galiojančius modelius ir tapo pavyzdžiu kitoms šalims.
Socialinis darbas - sena veikla, nes jo prielaidų jau yra priešistorinėje raidoje. Istorinės raidos laikotarpiu tos prielaidos „sukultūrėjo“, išsigrynino kaip humanistinės vertybės ir tapo socialinio darbuotojo profesionalios veiklos komponentais. Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinis darbuotojas padeda pagyvenusiai moteriai.
Socialinio darbo ištakos ir plėtra
Čia pirmiausiai pabrėžiamas žmogaus prigimties sociališkumas. Nors visoms gyvybės formoms būdingas egoizmas, individualizmas - visuomeniniai gyvūnai negalėjo neįgyti altruistinių elgsenos požymių, kurie nulemia savipagalbą, kooperaciją, bendrą vaikų priežiūrą ir gynybą bei vėliau - empatiškumą, artimo meilę ir socialinę paramą. Tokios prosocialios elgsenos galime stebėti kaip besišakojančio medžio formą. O 20 a. pradžioje socialinio darbo raida įgavo išskiriamas kryptis: labdaros ir globos įstaigos, bendruomeniniai centrai, profesinio socialinio darbo pirmtakų instituciniai modeliai.
Pirmosios socialinio darbo mokyklos atsirado JAV 1898 metais, Nyderlanduose 1899, Vokietijoje 1908. 21 a. pradžioje paplitusios universitetinės studijos; daugiausia JAV, Švedijoje, Suomijoje. Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta praktika. Lietuvoje socialinis darbas pradėjo formuotis XX a., o profesionalus socialinis darbas įsitvirtino atkūrus nepriklausomybę 1990 metais. Tarpukariu socialiniai darbuotojai buvo retai, o socialinę pagalbą teikė labdaringos organizacijos.
1990-2000 metais Lietuvoje socialinis darbas plėtojosi sparčiai: kuriama socialinių paslaugų sistema, globos įstaigos pertvarkomos, įvedami socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti specialistai. 21 a. pradžioje socialinis darbas Lietuvoje aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, nors tobulinimui dar daug darbo. Lietuvoje socialinės apsaugos modeliai pereina nuo korporatyvinio-Bismarckinio modelio link liberaliosios ir marginalios krypties, įdiegiamas New Public Management (NPM) elementai savivaldybių lygmenyje. Tačiau iššūkių lieka: ne visada užtikrinamas socialinis teisingumas, kyla lygybės problemos, kartais vyrauja klientelizmas papildomų išmokų srityje.
Taip pat skaitykite: kas yra padienių darbininkų globėjas
Prieškarinėje Lietuvoje labdarybės sistema buvo pritenkinta valstybės institucijų, steigėsi labdaringos draugijos, prieglaudos, bet spragos liko; pamažu vystėsi viešoji globos sistema ir teisinė bazė, kuri užtikrino globą ir socialinę paramą. 1930-1940-aisiais miestų darbininkų laisvalaikis buvo kultūrinės demokratijos reiškinys, kuris skatino savišvietą, sportą, skaityklas ir amatų klubus. Taip kuriama bendruomeninė kultūra, kuri skatino socialinį mobilumą ir profesinį identitetą. Pašto tarnautojų sanatorijos, klubai ir kultūrinės akcijos rodo, kad darbininkų gyvenimas neapsiribojo tik darbu - jis turėjo ir poilsio, švietimo bei kultūros dimensijas.
Socialinio darbo profesijos pobūdį Lietuvoje iliustruoja pasakojimai apie socialinius darbuotojus, jų misiją, sunkumus, visuomenės požiūrį ir profesionalo etiką. Socialinių paslaugų teikimo procesas grindžiamas ne tik materialia pagalba, bet ir gebėjimu padėti žmonėms keisti savo gyvenimo įpročius, stiprinti savarankiškumą bei įtraukti į visuomenę. Paskutinis dalykas - visuomenės supratimas, kad socialinis darbas - tai ne tik “sauskelnių keitimas” ar socialinių išmokų skyrimas, bet kompleksiška pagalba, įskaitant psichologinį, socialinį ir edukacinį komponentus.
Taip pat skaitykite: Sužinokite, kurie šventieji globoja įvairias gyvenimo sritis
tags: #darbininku #socialine #padetis #istorija